Ospakajuoncā īr tuokės liekarstas, nug katrū žmuogos daras spakainos. Anūs vartuo žmuonis, katrėi tonkē būn naspakaini, nervuoti, kažkuo baimėnas, toria sositelkėma, mėiguojėma biedū.
Mažos ospakajuoncu kėikis gal sokeltė mėigoistoma, atpalaiduotė, torietė lengvū haliocėnacėniu savībiu. Ale anūm parvartuojus galėma palėktė ba svāmies aba so vėsam gautė smerti.