Gracilia minuta | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Žilvitinis šakagraužis (Gracilia minuta) | ||||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Binomas | ||||||||||||||||
Gracilia minuta (Fabricius, 1781 |
Žilvitinis šakagraužis (Gracilia minuta) – ūsuočių (Cerambycidae) šeimos Gracilia genties vabalas. Paplitęs vakarų palearktiniame regione, nuo Atlanto vandenyno pakrantės vakaruose iki Uralo rytuose, nuo Švedijos, Suomijos šiaurėje iki Šiaurės Afrikos pietuose. Taip pat sutinkamas Japonijoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Argentinoje ir Urugvajuje, kur, manoma, buvo įvežtas su vyno statinėmis.
Tai vienas smulkiausių iš ūsuočių vabalų. Jo kūno ilgis yra 4-6 mm, lervos dydis siekia 6 mm, lėliukės – 3,7-7 mm. Vabalas yra nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos matinės spalvos, pasidengęs švelniais pilkais plaukeliais. Lervos vystosi po medžių žieve, kur išgraužia vingiuotas landas. Auganti lerva įsigręžia į ją maitinančią medieną, kur įsirengia lizdą tolesniam virsmui į lėliukę. Medienoje gimę vabalai išsigraužia skyles ir išskrenda.
Žilvitinio šakagraužio lervos gali pažeisti vyno statinių šulus, gaminius iš nenužievintų gluosnio (Salix) šakelių. Šakagraužiai gali įsiveisti malkose, ypač jei jos saugomos drėgnos, sandėliuojamos neventiliuojamose vietose.[1]Natūralioje aplinkoje minta spygliuočių ir lapuočių medžiuose ir krūmuose. Dažniausiai tai paprastasis lazdynas (Corylus avellana), skiautėtalapis fikusas (Ficus carica), alepinė pušis (Pinus halepensis) ir dygioji slyva (Prunus spinosa). Taip pat šakagraužiui maisto šaltiniu gali tarnauti ąžuolas (Quercus), beržas (Betula), gudobelė (Crataegus), erškėtis (Rosa) ir gluosnis (Salix), įskaitant žilvitinį karklą (Salix viminalis), paprastąjį erškėtį (Rosa canina) ir dygiąją šunobelę (Rhamnus alaternus).[2]