Adolf Heinrich von Arnim-Boitzenburg | |||||||||||||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Gimė | 1803 m. balandžio 10 d. Berlynas, Prūsijos karalystė | ||||||||||||||||||||||||||
Mirė | 1868 m. sausio 8 d. (64 metai) Brandenburgas, Prūsijos karalystė | ||||||||||||||||||||||||||
1-asis Prūsijos ministras pirmininkas | |||||||||||||||||||||||||||
Ėjo pareigas | 1848 m. kovo 19 d. − 1848 m. kovo 29 d. (10 d.) | ||||||||||||||||||||||||||
Ankstesnis | pareigos įkurtos | ||||||||||||||||||||||||||
Vėlesnis | Gottfried Ludolf Camphausen | ||||||||||||||||||||||||||
|
Adolfas Heinrichas fon Arnimas-Boicenburgas (vok. Adolf Heinrich von Arnim-Boitzenburg, 1803 m. balandžio 10 d. – 1868 m. sausio 8 d.) – prūsų politikas. Per 1848 m. revoliuciją dešimt dienų ėjo pirmojo Prūsijos ministro pirmininko pareigas.
Gimė Prūsijos karalystės sostinėje Berlyne. Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo treji.[1]
1825 m. baigęs studijas Berlyne ir Getingene, jis įstojo į Prūsijos gvardijos ulonų pulką kaip vienerių metų savanoris, o vėliau pradėjo dirbti valstybės tarnyboje Berlyno aukščiausiajame teisme.
1830 m. jis buvo paskirtas Ukermarkės apygardos vyriausiuoju administraciniu pareigūnu. 1833 m. tapo Štralzundo vyriausybės regiono viceprezidentu. Po metų pradėjo eiti Acheno regiono prezidento pareigas. 1840 m. Arnimas-Boicenburgas tapo aukščiausiuoju Poznanės didžiosios kunigaikštystės prezidentu. 1848 m. prasidėjus revoliucijai, jo paslaugų vėl prireikė, todėl nuo 1848 m. kovo 19 d. jis ėjo pirmojo Prūsijos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas. Tačiau po kelių dienų vėl atsistatydino, kai karalius nusprendė pats vadovauti nacionaliniam judėjimui.
Jis buvo įvairių Vokietijos žemės parlamentų, pavyzdžiui, Frankfurto, narys.
Mirė 1868 m. sausio 8 d. Brandenburge, būdamas 64 metų, nuo vidurių šiltinės.[2]
Arnimas ir šiandien žinomas dėl savo, kaip Prūsijos vidaus reikalų ministro, komentarų apie Henriko Heinės kūrinį „Silezijos audėjai“. Pranešime karaliui Frydrichui Vilhelmui IV jis kūrinį apibūdino kaip „maištingu tonu parašytą ir nusikalstamais teiginiais užpildytą kreipimąsi į vargšus žmones“. Tuomet Prūsijos karališkasis apeliacinis teismas įsakė uždrausti poemą, todėl 1846 m. jos deklamatorius buvo nuteistas kalėti.