Aplinkos apskaita

Aplinkos apskaitos padėtis apskaitos moksle. A: apskaita; B: tradicinė apskaita; C: aplinkos apskaita; D: ekologinė apskaita.^[1]

Aplinkos apskaita (kartais įvardinama kaip darnumo vertinimas arba darnumo apskaita) – apskaitos atšaka, susijusi su ekonominių vienetų (kompanijų, gamyklų, valstybių, ir t. t.) aplinkai daromo poveikio ir aplinkos poveikio ekonominiams vienetams stebėjimu, vertinimu, analizavimu bei ataskaitų teikimu.^[2] Aplinkos apskaitos būtinybė auga aštrėjant aplinkosaugos problemoms, nes apskaitos informacijos vartotojai (akcininkai, kreditoriai, darbuotojai, visuomenė, ir kt.) yra vis labiau suinteresuoti daugiau žinoti apie esamą bei būsimą kompanijos įtaką aplinkai, aplinkosaugos reikalavimų poveikį verslui, gamyboje naudojamų gamtinių išteklių būklę, ir pan.

Vykdant aplinkos apskaitą siekiama kurti darnią ekonomiką, kurioje: 1) gamyba būtų vykdoma kuo mažiau kenkiant aplinkai; 2) būtų skatinamas atsakingas gamtinių išteklių naudojimas; 3) gamybos poveikis aplinkai įgautų piniginę išraišką ir būtų įtraukiamas į galutinę produktų kainą (t. y. aplinkai „draugiškesni“ produktai kainuotų pigiau, nei aplinkai kenkiantys); 4) mažėtų valstybės parama teršiančioms industrijoms.^[3]

Istorija

Aplinkos apskaitos užuomazgos randamos XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, kada ekonomistas E. F. Schumacher pastebėjo, jog esama ekonominė sistema tinkamai neįvertina iš aplinkos gaunamos naudos ir nedarniai naudoja išteklius. Pavyzdžiui, atmosfera nevertinama kaip kapitalas, o atmosferos tarša kaip patiriamas nuostolis. Schumacher sulaukė pritarimo ne tik iš aplinkosaugininkų, bet ir iš kitų ekonomistų, kaip kad Herman Daly. Nepaisant to išsamesnis aplinkos apskaitos mokslo plėtojimas ir perkėlimas į praktiką prasidėjo tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.

1991 m. įvyko pirmoji tarptautinė aplinkos apskaitos konferencija Badene, Austrijoje. Joje paruoštą dokumentą publikavo JTO Statistikos departamentas, pavadinimu Integruota aplinkos ir ekonominė apskaita. Sekančiais metais vykusios Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos metu priimtame dokumente Dienotvarkė 21, aplinkos apskaita buvo įvardinta kaip vienas iš darniojo vystymosi siekio komponentų.^[4]

Šiuo metu aplinkos apskaita naudojama rengiant poveikio aplinkai vertinimus, viešas kompanijų aplinkosaugos ataskaitas; ji reikalinga įmonėms gauti su aplinkos apsauga susijusius sertifikatus (kaip kad ISO 14001).

Rūšys

Aplinkos apskaita gali būti skirstoma į tris rūšis: globalią, valstybinę ir privataus sektoriaus. Globali aplinkos apskaita siekia įvertinti ekonominės veiklos poveikį aplinkai pasauliniu mastu. Valstybinė aplinkos apskaita apsiriboja tam tikra šalimi, tiria jos gamtinius išteklius ir valstybėje vykdomos politikos įtaką aplinkai. Privataus sektoriaus aplinkos apskaita analizuoja kompanijų santykį su aplinka.^[5]

Aplinkos apskaita taip pat skirstoma pagal tai, koks ekonominio vieneto ir aplinkos santykis yra nagrinėjamas. Aplinkos vadybos apskaita (angl. environmental management accounting) nagrinėja, kiek aplinkos apsauga kainuoja kompanijai arba valstybei, t. y. kokią įtaką ekonominei veiklai daro aplinkos apsauga. Pavyzdžiui, kiek kompanijai kainuos aplinkos apsaugos reikalavimų laikymasis, aplinkosaugos mokesčiai, žalos aplinkai padengimas, ir kita. Tuo tarpu ekologinė apskaita (angl. ecological accounting) aiškinasi, kokią įtaką aplinkai daro kompanija arba valstybė: kiek sunaudoja resursų, kiek į aplinką išmeta teršalų, kiek žalos padaro ekosistemoms, ir t. t.^[6]

Šaltiniai

1. Pagal: Stefan Schaltegger. Corporate Environmental Accounting. John Wiley & Sons, 1998, p. 265
2. Stefan Schaltegger. Corporate Environmental Accounting. John Wiley & Sons, 1998, p. 5
3. Andrew Goudie, David J. Cuff. Encyclopedia of Global Change: Environmental Change and Human Society. Oxford University Press, 2001, p. 364-365
4. Andrew Goudie, David J. Cuff. Encyclopedia of Global Change: Environmental Change and Human Society. Oxford University Press, 2001, p. 365
5. Madhunita Biswas. Environmental Economics. Mittal Publications, 2007, p. 136-137
6. Stefan Schaltegger. Corporate Environmental Accounting. John Wiley & Sons, 1998, p. 21-24, 119-123