Asmenybės bruožų teorija

Psichologijoje asmenybės bruožų teorija (dar vadinama dispozicinė teorija) – tai žmogaus asmenybės tyrimo prieiga. Asmenybės bruožų teoretikus iš esmės domina bruožų – būdingų elgesio, mąstysenos ir emocijų modelių, matavimas.^[1] Remiantis šia teorine perspektyva, asmenybės bruožai laikui bėgant išlieka santykinai stabilūs, yra individualūs (pvz., kai kurie žmonės mėgsta bendrauti, o kiti yra gana drovūs) ir daro įtaką asmens elgesiui. Asmenybės bruožai skiriasi nuo žmogaus būsenų, kurios yra laikinos.

Kai kuriose teorijose bruožai yra kažkas, ką žmogus turi ar neturi, tačiau daugelis mokslininkų sutinka, kad bruožai yra dimensijos, tokios kaip ekstraverija-introversija. Kiekvienas įvertintas asmuo atsiduria tam tikroje dimensijos skalės vietoje.

Istorija

Vienas iš pirmųjų asmenybės bruožų tyrinėjimo pradininkų buvo Gordon Allport, kuris bruožus vadino dispozicijomis. Jo požiūriu, svarbiausieji (cardinal) asmenybės bruožai, kurie dominuoja ir apibrėžia žmogaus elgesį, pvz., žmogų valdančios aistros/manijos, tokios kaip pinigų, garbės ir pan. poreikis. Tuo tarpu centriniai (central) bruožai, tokie kaip dorumas, yra tokios charakteristikos, kurias tam tikru laipsniu turi kiekvienas žmogus. Galiausiai, antriniai (secondary) asmenybės bruožai, kurie yra pastebimi tik tam tikromis aplinkybėmis (tam tikri žmogaus pomėgiai, kuriuos žino tik artimi tam žmogui asmenys). Antriniai bruožai suteikia pilną sudėtingos žmogaus asmenybės vaizdą.

Vėliau buvo sukurtos kitos įvairios teorijos ir skalės:

Raymond Cattell 16FA klausimynas
J. P. Guilford intelekto struktūra
Henry Murray poreikių sistema
Timothy Leary tarpasmeninis apskritimas
Myers-Briggs asmenybės testas
Jeffrey Alan Gray biopsichologinė asmenybės teorija

Šiuo metu dvi populiariausios asmenybės bruožų prieigos yra šios:

Eysenck asmenybės klausimynas („trijų faktorių modelis”). Po tyrimų naudojant faktorinę analizę, Hans Eysenck padarė išvadą, kad asmenybę galima apibrėžti trimis pagrindiniais bruožais: neurotiškumu, ekstraversija, ir psichotizmu.^[2]^[3]

Didžiojo Penketo asmenybės bruožų teorija („penkių faktorių modelis”). Daugelis psichologų šiuo metų mano, kad asmenybei apibūdinti užtenka šių 5 veiksnių: neurotiškumo (emocinis stabilumas-nestabilumas), ekstraversijos, atvirumo, sutarimo su kitais, sąžiningumo.^[4]^[5]

Šaltiniai

↑ Saul Kassin, (2003). Psychology. USA: Prentice-Hall, Inc.
↑ Hans Eysenck, (1967). The biological basis of personality. Springfield, IL: Thomas.
↑ Hans Eysenck, (1991). Dimensions of personality: 16: 5 or 3? Criteria for a taxonomic paradigm. Personality and Individual Differences, 12, 773–790.
↑ McCrae, R. R., & Costa, P. C., Jr. (1987). Validation of the five-factor model across instruments and observers. Journal of Personality and Social Psychology, 52, 81–90.
↑ Costa, P. T., & McCrae, R. R. (1992). Four ways five factors are basic. Personality and Individual Differences, 13, 653–665.

[1] Saul Kassin, (2003). Psychology. USA: Prentice-Hall, Inc.

[2] Hans Eysenck, (1967). The biological basis of personality. Springfield, IL: Thomas.

[3] Hans Eysenck, (1991). Dimensions of personality: 16: 5 or 3? Criteria for a taxonomic paradigm. Personality and Individual Differences, 12, 773–790.

[4] McCrae, R. R., & Costa, P. C., Jr. (1987). Validation of the five-factor model across instruments and observers. Journal of Personality and Social Psychology, 52, 81–90.

[Costa1992-5] Costa, P. T., & McCrae, R. R. (1992). Four ways five factors are basic. Personality and Individual Differences, 13, 653–665.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]