Beržerė (pranc. bergère) – prancūziškas fotelis[1].
Beržerės skirtos sėdėti atsipalaidavus, jų sėdynės gilesnės ir platesnės nei paprastų fotelių. XVIII a. beržerės buvo meuble courant, baldai, skirti stumdyti po kambarį, kad būtų patogioje vietoje, o ne formaliai stovėtų prie kambario sienų kaip papuošalas.[2]
Pavadinimas pranc. bergère 'piemens kėdė' buvo sugalvotas XVIII a. viduryje Paryžiuje, kur beržeres sukūrė iš XVII a. pabaigos komodinės kėdės (pranc. chaise de commodité).
- Atlošas ir ranktūriai uždari (paprasti foteliai (fauteuil) paprastai turi atvirus ranktūrius), jie ir sėdynė aptraukti apmušalu. Atlošo šonai ir viršus, ranktūrių priekis ir viršus neaptrauktos medienos.
- Atlošo ir ranktūrių atviros medienos dalys profiliuoto skerspjūvio arba raižytos, dažytos ar auksuotos, iš buko, vaismedžių, riešutmedžio ar juodmedžio medienos, poliruotos.
- Ant ranktūrių po alkūnėmis gali būti pritvirtintos siauros pagalvėlės.
- Ant sėdynės padėta minkšta suderintos formos sėdimoji pagalvė, kuri nėra pritvirtinta prie sėdynės.
Egzistavo beržerių variantai:
- bergère à oreilles ('su ausimis') – su atlošo šoniniais kyšuliais, aptrauktais apmušalu ir nukreiptais į priekį, iš šonų pridengiančiais sėdinčiojo veidą.[3][4][5]
- bergère confessionale ('išpažinties beržerė') – atlošo šonai ir viršus atlenkti pirmyn, sudaro gana uždarą erdvę, lyg klausyklos išpažinčiai klausyti.[6][7] Šitokios beržerės dar vadintos bergère guérite ('sargybinio beržerė'), nes priminė sargybinio būdelę, arba 'portjė beržerė' nes lyg ir tiko protjė sėdėti prie durų, kur traukia skersvėjai ir šaltis.
- bergère à la reine – beržerė paprastu plokščiu atlošu.
- bergère en cabriolet – beržerė paprastu įgaubtu atlošu. Tokios beržerės buvo labiau įprastos Liudviko XV kambariuose.
- marquise – beržerės su žemu įgaubtu atlošu, kuris tolydžiai pereina į ranktūrius.[8]
Beržerės pasirodė Paryžiuje regentystės laikais (1715–23 m.), įgijo vieningą rokoko stilių su dominuojančiomis kreivėmis, o Liudviko XVI laikais tapo labiau stačiakampėmis.