| Carlo Salvioni | |
|---|---|
| Gimė | 1858 m. kovo 3 d. Belincona, Šveicarija |
| Mirė | 1920 m. spalio 20 d. (62 metai) Milanas, Italijos karalystė |
| Veikla | kalbininkas |
| Pareigos | profesorius |
| Alma mater | Leipcigo universitetas |
Karlas Salvionis (it. Carlo Salvioni, 1858 m. kovo 3 d. Belincona, Šveicarija – 1920 m. spalio 20 d. Milanas, Italijos karalystė) – šveicarų romanistas, dialektologas.
K. Salvionis mokėsi vidurinėje mokykloje Lugane. Bazelyje buvo pradėjęs studijuoti mediciną, bet vėliau, kaip klausytojas lankydamas Ž. Kornu paskaitas, pajuto trauką filologijai ir 1878 m. išvyko į Leipcigą studijuoti pas K. Brugmano jaunagramatikius.[1] Leipcige apgynė daktaro laipsnį, disertacija – „Šiuolaikinės Milano tarmės fonetika“ (it. Fonetica del dialetto moderno della città di Milano, 1884), tai yra pirmasis didmiesčio tarmei skirtas darbas.[2] Turine 1885–1889 m. dirbo privatdocentu, 1889–1890 m. Milane – lektoriumi, 1890–1902 m. Pavijos universitete – klasikinių ir romanų kalbų lyginamosios kalbotyros profesoriumi, nuo 1902 m. Milano mokslų ir literatūros akademijoje, kaip kalbininko G. Askolio įpėdinis, – kalbotyros profesoriumi. Nuo 1901 m. vadovavo G. Askolio įsteigtam žurnalui „Archivio glottologico italiano“. 1907 m. K. Salvionis pradėjo leisti išsamų daugiatomį „Šveicarijos italų tarmių žodyną“ (it. Vocabolario dei dialetti della Svizzera italiana), kurį drauge su savo mokiniu K. Merlo pildė iki paskutinių gyvenimo dienų.