Charles Roderick Carr

Charles Rodderick Carr
Gimė 1891 m. rugpjūčio 31 d.
Feildingas, Naujoji Zelandija
Mirė 1971 m. gruodžio 15 d. (80 metų)
Aksbridžas, Londonas, Jungtinė Karalystė

Čarlzas Roderikas Karas (angl. Charles Roderick Carr, 1891 m. rugpjūčio 31 d. Feldingas (N. Zelandija) – 1971 m. gruodžio 15 d. Akbridžas (Didžioji Britanija)) – iš Naujosios Zelandijos kilęs karo aviatorius, Jungtinės Karalystės Karališkųjų oro pajėgų bei Lietuvos karo aviacijos vadas, civilinės aviacijos valdininkas, Antrojo pasaulinio karo metu – britų karinių oro pajėgų Indijoje vadas, aviacijos maršalas.

Baigęs Feildingo valstybinę mokyklą ir Velingtono koledžą (Naujoji Zelandija), 1915 m. liepos mėn. Karas buvo paskirtas į Karališkojo karinio jūrų laivyno oro tarnybą,[1] į Rohemptono (angl. Roehampton) mieste dislokuotą 6-ąjį oro balionų dalinį. 1915 m. spalio mėn. jis dalyvavo pirmąjame kariniame susidūrime – Looso mūšyje atliko stebėtojo pareigas.[1] 1916 m. jis baigė Hendono aviacijos mkyklą ir tapo lėktuvo pilotu. 1916 m. spalio mėn. jis tapo instruktoriumi Vendomo (pranc. Vendome) dislokuotame britų karo aviacijos dalinyje, 1918 m. liepos 22 d. - vadovaujančiu 91-osios britų eskadrilės karininku.[2] 1918 m. balandžio 1 d. suteiktas laikinas majoro laipsnis, 1919 m. geužės 1 d. - patvirtintas nuolatinis majoro laipsnis.

1919 m. Karas išvyko į Rusiją kovoti prieš bolševikus Rusijos pilietiniame kare, kur tapo Slavų-britų 2-ojo aviacijos korpuso vadovaujančiu karininku.[2] Už antpuolį prieš Pučengos aerodromą, kurio metu pavyko sunaikinti nenustatyto modelio „Nieuport“ lėktuvą ir padegti angarą, kuriame buvo dar trys lėktuvai, jis buvo apdovanotas kryžiumi „Už išskirtinius skrydžio nupelnus“ (angl. Distinguished Flying Cross).[1] 1919 m. spalio 22 d. oficialiai įrašytas į bedarbių sąrašą.[2]

1919 m. pabaigoje su keletu britų karininkų Karas persikėlė į Lietuvą. Nuo 1919 m. lapkričio 28 d. iki 1920 m. vasario 18 d. Karas ėjo Lietuvos karo aviacijos (Aviacijos dalies) vado pareigas.[3]

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje buvo labai sunki. Karas, kartu su Lietuvos kariuomenėje tarnavusiu švedų aviatoriumi O. Dalbeku (šved. Ole Dahlbeck) buvo vienas Aviacijos mokyklos steigimo iniciatorių, siūlė įgyvendinti naują Aviacijos dalies struktūrą, pasikviesti daugiau lakūnų iš Anglijos, tačiau vadovybė to nepalaikė. Karas nemokėjo lietuvių kalbos, o vienintelis kalbantis angliškai jo aplinkoje buvo Pranas Hiksa, baigęs mokslus Anglijoje.[4]

R. Karo išlydėtuvės Kaune, prie žvalgybinio lėktuvo LVG C.VI, iš kairės: antras – aviacijos dalies vadas J. Kraucevičius, trečias – Č. R. Karas, ketvirtas – lakūnas instruktorius A. Senatorskis, penktas – lakūnas konstruktorius J. Dobkevičius.

1921 m. jis dalyvavo sero Ernesto Šekltono surengtoje Antarkties ekspedicijoje. Grįžęs, 1922 m. rugsėjo 19 d. pagal supaprastintą procedūrą (angl. Short Service Commission) buvo priimtas į britų karines oro pajėgas, į skraidančio karininko (flying officer) pareigas, tarnavo štabuose, aviacijos depų viršininkų pavaduotoju, 1928 m. gruodžio 17 d. tapo 9-osios eskadrilės sparno vadu.[1]

JK premjeras V. Čerčilis, Australijos užsienio reikalų ministras H. V. Evatas, vicepremjeras K. Etlis ir aviacijos vicemaršlas 4-osios bombonešių grupės vadas Č. R. Karas prie bombonešio „Handley Page Halifax“, Jorkšyras, 1942 m.

1927 m. Karas ir aviacijos leitenantas L. E. M. Gillman bandė be sustojimų nuskristi į Indiją. Tam buvo naudojamas specialiai modifikuotas vienmotoris biplanas bombonešisHawker Horsley“. 1927 m. gegužės 20 d. Kranvelo (angl. Cranwell) KOP bazėje prasidėjęs skrydis baigėsi Persijos įlankoje netoli Bandar Abbaso (Iranas) pasibaigus degalams. Pilotai įveikė 3420 mylių (5504 km) atstumą, ko pakako užfiksuoti naują pasaulio skrydžio nuotolio rekordą. Šį rekordą po keleto valandų pagerino Čarlzas Lindbergas, baigęs savo skrydį iš Niujorko į Paryžių (3590 mylių (5778 km)).[5]

Antrojo pasaulinio karo metu Karas tarnavo britų bombonešių pajėgose (angl. Bomber Command), vadovavo 4-ąjai bombonešių grupei. 1945 m. gugužės 8 d. birželį Carras buvo paaukštintas į aviacijos maršalo pareigas, o birželio men. jis buvo paskirtas Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vyriausiosios būstinės štabo viršininko (aviacijos) pavaduotoju. Po dviejų mėnesių Karas tapo Pietryčių Azijos karinių oro pajėgų štabo bazės (BAFSEA) oro maršalu, o išformavus BAFSEA, 1946 m. balandžio 1 d. – Indijos karinių oro pajėgų štabo vyriausiuoju vadu.[6]

1947 m. vasario 1 d. išėjo į atsargą, vėliau dirbo Jungtinės Karalystės Civilinės aviacijos ministerijos Londono ir Pietryčių padalinio kontroliuojančiu pareigūnu.

Britų aviacijos maršalas Č. R. Karas

1941 m. Karui buvo suteiktas Britanijos imperijos ordino komandoro kryžius,[7] o 1945 m. liepos mėn. – to paties ordino riterio kryžius.[8] 1943 m. karaliaus gimtadienio proga jis buvo apdovanotas Pirties ordinu.[9] 1953 m. jis buvo apdovanotas Britų imperijos nusipelniuso karininko (angl. King of Arms to the Most Excellent Order of the British Empire) ordinu.

Č. R. Karo nuopelnai taip pat buvo įvertinti Prancūzijos Garbės legiono komandoro ir Croix de Guerre (karo kryžiaus) apdovanojimais.[10]

Išėjęs į pensiją jis gyveno Bamptone (Oksfordšyras). Jis mirė 1971 m. gruodžio 16 d. Aksbridžo (Uxbridge) mieste įsikūrusioje britų KOP ligoninėje.[1]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Carr, Sir (Charles) Roderick“. Oxford Dictionary of National Biography (online ed.). Oxford University Press. 2004. doi:10.1093/ref: odnb/74578
  2. 2,0 2,1 2,2 Air Marshal Sir Roderick Carr, Air of Authority - A History of RAF Organisation
  3. Chraler Roderick Carr, Plieno sparnai, http://www.plienosparnai.lt/page.php?214
  4. Užsienio profesionalai – Lietuvai Archyvuota kopija 2021-10-24 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
  5. Mason, Francis K. Hawker Aircraft since 1920. London:Putnam, Third edition, 1991. ISBN 0-85177-839-9., pp. 12–13.
  6. „C R Carr_P“.
  7. No. 35029". The London Gazette (Supplement). 1 January 1941. p. 11.
  8. „No. 37161“. The London Gazette (Supplement). 5 July 1945. p. 3489.
  9. No. 36033". The London Gazette (Supplement). 2 June 1943. p. 2420.
  10. M. Brewer, 'New Zealand and the Legion d’honneur: Officiers, Commandeurs and Dignites', The Volunteers: The Journal of the New Zealand Military Historical Society, 35(3), March 2010, p. 137.