Cierva C.30

Cierva C.30
Tipas malūnsparnis (autožiras)
Gamintojas Cierva Autogiro Company Jungtinė Karalystė
A.V.Roe and Company Limited Jungtinė Karalystė
Lioré et Olivier Prancūzija
Focke-Wulf Flugzeugbau GmbH Trečiasis Reichas
Kūrėjas Juan de la Cierva
Pirmas skrydis 1933 m. balandis
Pradėtas naudoti 1934 m.
Pagaminta vnt. 148

Cierva C.30 – XX a. ketvirtame dešimtmetyje ispanų kilmės aviacijos konstruktoriaus Chuano de la Sierva (isp. Juan de la Cierva) sukurtas malūnsparnis (autožiras). Orlaivį pagal Cierva Autogiro Company licenciją gamino AV Roe & Co Ltd (Avro) (Jungtinė Karalystė), Lioré-et-Olivier (Prancūzija) ir Focke-Wulf (Vokietija). Vieną tokį orlaivį 1935 m. įsigijo Lietuvos aeroklubas, jį eksploatavęs iki 1940 m.[1]

Konstrukcija ir kūrimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki sukuriant eksperimentinį „Cierva C.19 Mk V“ autožirai buvo valdomi taip pat, kaip ir orlaiviai su fiksuotais sparnais, t. y. nukreipiant oro srautą per valdomus paviršius – eleronus, aukščio ir krypties vairus. Esant labai mažam greičiui, ypač tūpimo metu, šie vairai būdavo faktiškai neveiksmingi. Ant guolinio šarnyro montuojamo nešančiojo rotoriaus kampo keitimu pagrįstas „Cierva C.19“ valdymas atvėrė kelią į efektyvesnių rotorinių orlaivių valdymą. „Tiesioginio valdymo“ pavadinimą gavęs iš piloto kabinos valdomas nešančiojo rotoriaus atakos kampo keitimo svertas buvo sumontuotas serijiniu tapusiame modelyje „C.30A“.[1]

„C.30A“ „tiesioginio valdymo“ svertas auškiai matomas ties antra kabina

Pirmasis serijinis modelis „C.30“ buvo gaminamas su trimenčiu, 37 pėdų (11,3 m) skersmens rotoriumi, sumontuotu ant atgal pasvirusio trikojo. Jo posvyrio valdymo svirtis tęsiasi į galinę kabiną. Pirmasis modelis buvo varomas penkių cilindrų, 105 AG (78 kW) galios „Armstrong Siddeley Genet Major“, montuotu ir į „C.19“. Drobe dengtas fiuzeliažas baigėsi uodega be atotampų ir aukščio vairų, joje buvo įrengiamas tik krypties vairas. Kairiame horizontaliame stabilizatoriuje buvo montuojamas atvirkščio aerodinaminio profilio segmentas, padedantis kompensuoti sraigto sukuriamą išilginio sukimosi momentą. Kaip ir daugumos autožirų atveju, vertikalios uodegos aukštį ribojo rotoriaus menčių išlinkimas, todėl vertikalus stabilizatorius (nugaros pelekas) buvo gaminamas ilgas ir žemas, išsitęsęs gerokai už horizontalaus stabilizatoriaus, o jo efektyvumui padidinti buvo montuojamas pilvo pelekas. Plačios tarpvėžės važiuoklė rėmėsi į porą viengubų, vieliniu įtvaru sutvirtintų atramų, uodegoje buvo montuojamas mažas uodeginis ratukas.[2]

„Cierva C.30“ liemuo suvirintas iš plieninių vamzdelių, dengtas celonu (nitrolaku) impregnuota drobe. Tik priekinė liemens dalis dengia duraliuminio skarda. Priekinė piloto sėdynė buvo tarp rotorių remiamų spyrių, o krėslo liemens kairėje pusėje buvo atlenkiama plokštelė įlipti. Rotoriaus ment4s buvo su plieninio vamzdžio lonžeronu ir medinėmis nerviūromis. Nosis dengta medine klijuote, toliau aptraukta drobe. Rotoriaus menčių galuose įtaisyti trimeriai. Uodegos plokštumos sutvirtintos spyriais. Stabilizatorius – su dviem lonžeronais ir medinėmis nerviūromis. Uodegos plokštumos dengtos drobe. Propeleris – pastovaus žingsnio, dvimentis, medinis.[3]

105 litrų talpos benzino bakas buvo įtaisytas viršutinėje liemens dalyje tarp variklio ir priekinės pilotų kabinos. Tepalo bakas – jo apačioje.

1948 m. Ispanijos pašto ženkle pavaizduoti Ch. Sierva ir „C.30A“.

Pirmajam skrydžiui „C.30“ pakilo 1933 metų balandį. Po bandymų buvo pagamintos keturios patobulintos mašinos, žymimos C.30P („P“ – „priešserijinis“), kuriose rotorius buvo montuojamas ant keturių atramų, kiekviena važiuoklės atrama buvo montuojama ant trijų statramsčių. Transportavimui sausuma rotoriaus mentės buvo atlenkiamos atgal. C.30P naudojo galingesnį (140 AG / 104 kW) septynių cilindrų radialinį variklį„Armstrong Siddeley Genet Major IA“.

Serijinis modelis, gavęs Avro komercinį pavadinimą „C.30A“, buvo panašus į „C.30P“. Serijinis modelis skyrėsi dar didesniu važiuoklės ratų tarpatramiu ir pataisytais statramsčiais, o priekinė jos atrama išsiskyrė aiškiu „keliu“ bei vieliniais tvirtinimais. Horizontalus stabilizatorius buvo papildomai sutvirtintas; tiek horizontalius, tiek vertikalus stabilizatoriai turėjo nedideles judančias vairavimo plokštumas.

Bent vienas „C.30A“, eksploatuotas britų Karinio jūrų laivyno, buvo pertvarkytas į hidroplaną ir eksploatuojamas su plūdėmis.[4]

Avro 671 (Cierva C.30A) rieda kilti Austerio Rearsby aerodrome 1951 m. birželio mėn.

Iš viso buvo pagaminti 143 serijiniai „C.30“. Pagal pagamintų orlaivių skaičių „C.30“ yra populiariausias tarpukario autožiras.

Nuo 1933 m. iki savo žūties 1936 m. gruodžio 9 d. Londono Kroidono (angl. Croydon) aerodrome įvykusioje KLM Douglas DC-2 aviakatastrofoje, orlaivio konstruktorius de la Sierva bandymams naudojo vieną C.30A (Nr. G-ACWF). Jis taip pat sukūrė mechanizmą, padedantį orlaiviui pakilti be judėjimo į priekį – jo „autodinaminė“ rotoriaus galvutė leido varikliui įsukti rotorių iki didesnių nei kilimo sūkių, o tada. staigiai padidinus menčių atakos kampą, paršokti apie 20 pėdų (6 m) aukštyn.

„C.30“ pagal licenciją buvo gaminamas Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Du licenciniai orlaiviai buvo pagaminti Danijoje. licencijas įsigijo Japonija ir SSRS, kuriose jis buvo naudojamas tyrimams ir vėlesniam vietinių modelių vystymui.[5] Kiekvienas gamintojas naudojo savo šalyje pagamintus variklius ir savaip vadino gaminamą orlaivį.

Gamyba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Avro
„C.30A“ 1934 m. Paryžiaus aviasalone

„Avro“ šio orlaivio gamybos licenciją įsigijo 1934 m. Įmonė nuo 1934 m. liepos pagamino 78 šio orlaivio modelius su 7 cilindrų radialiniais varikliais „Armstrong Siddeley Genet Major IA“ (britų KOP indeksas – Civet 1), išvystančiais 140 AG (100 kW). Pirmasis serijinis C.30A buvo pristatytas 1934 m. liepos mėn.

Lioré-et-Olivier

Prancūzijoje Lioré-et-Olivier koncernas pastatė 25 indeksą „LeO C.301“ gavusius orlaivius su 175 AG (130 kW) galios 9 cilindrų radialiniais variklais „Salmson 9NE“.

Focke-Wulf

Vokietijoje Focke-Wulf pagamino 40 licencinių „Focke-Wulf Fw 30 Heuschrecke“ (liet. „žiogas“) su 140 AG (105 kW) galios 7 cilindrų radialiniais varikliais „Siemens Sh 14A“.[6][2]

Eksploatacijos istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Cierva C.30A, Nr. G-ACUU, Rearsby aerodrome

Orlaivis buvo naudojamas kaip žvalgybinis, bet ryšių orlaivis, eismo kontrolei, aerofotografavimui ir kt. Vokietijoje šie orlaiviai taip pat buvo naudojami gelbėjimo misijoms ir kroviniams gabenti sudėtingoje vietovėje, o jūrų aviacijoje – jūrų minų paieškai. Lenkijos kariuomenė šiuo autožiru mėgino pakeisti stebėjimo oro balionus. Bandymų metu paaiškėjo, kad su juo neįmanoma palaikyti ryšio, jo negalima apginkluoti, kabinoje nebuvo vietos įgulos parašiutams.[7]

Britų KOP 1934–1935 m. pateikti dvylika C.30A (Nr. K4230 – K4239, K4296, K4775) gavę indeksą „Avro 671 Rota Mk 1" buvo eksploatuojami kariuomenės bendradarbiavimo mokykloje „RAF Old Sarum“ netoli Solsberio.

Iš 66 ne britų karinėms oro pajėgoms skirtų orlaivių, kuriuos Jungtinėje Karalystėje pastatė bendrovė „Avro“, 37 bent kurį laiką buvo įtraukti į JK orlaivių registrą. [8] Keletas dešimčių šių lėktuvų buvo parduoti į užsienį, pats „Avro“ tiesiogiai eksportavo 26 orlaivius. Likusius naudojo turtingi entuziastai ir aeroklubai. Dešimtmečio pabaigoje aviatorių dėmesys autožirams nusilpo, o pagrindinių jų operatoriumi liko Londono Hanvorto aerodrome įsikūręs „Autogyro Flying Club“.

Juan de la Cierva pilotuojamas Cierva C.30 kyla iš Dédalo, 1934 m.

1934 m. vienas Ispanijos karinio jūrų laivyno C.30, pilotuojamas paties Ciervos, nusileido Valensijos uoste stovėjusiame Ispanijos hidroplanų lėktuvnešyje "Dedalo" ir vėliau pakilo.[9]

1935 m. rugsėjį Lietuvos aeroklubo pilotai malūnsparniu „C.30A“, mokymų lėktuvu de Havilland DH.60 Moth, vilkdami sklandytuvą Schneider Grunau Baby atliko skrydį iš Kauno į Rygą, Taliną ir Helsinkį.[10]

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui britų KOP rekvizavo daugumą civilinių orlaivių, įskaitant ir ir malūnsparnius. Rekvizuotais „C.30A“ buvo apginkluota Daksforde įsikūrusi 1448 eskadrilė, vėliau – Haltone įsikūrusi 529 eskadrilė, kur jie buvo naudojami radarų kalibravimui. Šie lėktuvai buvo demobilizuoti 1945 m., o dvylika likusių orlaivių buvo parduoti privatiems savininkams.

Daugumos šių orlaivių eksploatacija netruko ilgai. Žinoma, kad bent du jų aviacijos įmonė „Fairey“ naudojo mokymui pagal savo „Fairey Gyrodyne“ sraigtasparnių pilotų mokymo programą. Imperijos karo muziejuje eksponuojamas „C.30A“ Nr. G-ACUU pasižymėjo ilgiausiu eksploatacijos laikotarpiu, nuo pateikimo mokymo įmonei „Air Service Training Ltd“ 1934 m. perdavimo karinei tarnybai 529 eskadrilėje (Rota HM580) 1942 m. bei pokarinės eksploatacijos Birmingemo Elmdono oro uoste iki 1960 m.

1998 m. sausio 15 d. Ispanijoje išbandytas įmonėje „Maestranza Aérea de Albacete“ atkurtas C.30A". Po 2000 m. birželio mėn. įvykusios avarijos, kurios metu pilotas beveik liko be rankos, orlaivis buvo perduotas Madrido Cuatro Vientos oro uoste įsikūrusiam Aeronautikos ir astronautikos muziejui.[11][12]

Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos aeroklubas 1934 metais Anglijoje užsakė malūnsparnį „Cierva C-30A“. Tarpukariu tai buvo vienintelis malūnsparnis visose Baltijos šalyse. Pirmuoju malūnsparnio pilotu Lietuvoje tapo karo aviacijos majoras Jeronimas Garolis, 1935 metų balandžio mėnesį Londono Air Park Teltheng aerodrome baigęs permokymo kursą.

LAK „C.30A“, 1935 m. Kabinoje – J. Garolis

J. Garolis malūnsparnį į Kauną atskraidino 1935 m. gegužės mėnesį, o gegužės 23 d . Aleksoto aerodrome buvo surengtas oficialus jo pristatymas. Reprezentacijos ceremonijoje dalyvavo LAK garbės pirmininkas, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, LAK vadovybė, vyriausybės ir spaudos atstovai, civiliniai ir karo lakūnai.

Malūnsparnis buvo registruotas numeriu LY-LAS ir greitai tapo neatskiriama aviacijos švenčių atrakcija. Eksploatuojant malūnsparnį Kaune juo buvo apmokyti kiti civiliniai lakūnai. „Lietuviško“ „C.30A“ liemuo buvo dažytas mėlynai, registracijos numerio raidės LY-LAS – baltos. Rotoriaus mentės – duraliuminio spalvos.

1935 m. rugsėjo mėn. LAK surengė istorinį oro traukinio (lėktuvo ir sklandytuvo) bei malūnsparnio perskridimą per Pabaltijo sostines. Rugsėjo 15 d. C-30A buvo demonstruotas Taline vykusioje aviacijos šventėje. Helsinkyje. J. Garolis kartu su vietos žurnalistu malūnsparniu nusileido centriniame miesto stadione ir iš jo pakilo.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai malūnsparnis C-30A kartu su kita aeroklubo technika buvo atskraidintas į Aukštagirio sklandymo mokyklos aerodromą. Vėliau vokiečiai jį pervežė į Kirtimų aerodromą, kur naudojo Liuftvafės lakūnų mokymui. Orlaivis buvo eksploatuojamas keletą metų, kol buvo sudaužytas papūtus stipriam vėjo gūsiui.

Variantai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Avro 671 Rota Mk. I (Cierva C-30A), RAF muziejus
Lioré et Olivier LeO C-302, Prancūzijos aviacijos ir kosmoso muziejus, Le Burže
C.30
Pradinis modelis, varomas 105 AG (78 kW) galios varikliu „Armstrong Siddeley Genet Major I“.
C.30P
Patobulintas modelis, varomas 140 AG (104 kW) galios varikliu „Armstrong Siddeley Genet Major IA“.
C.30A
Pagrindinis serijinis modelis, varomas 140 AG (104 kW) galios varikliu „Armstrong Siddeley Genet Major IA“.
Avro 671 Rota Mk I
Britų KOP naudotų „Cierva C.30A“ indeksas.
Lioré et Olivier LeO C-30
Pagal licenciją gamintos Cierva C.30 licencinės kopijos, varomos 175 AG (130 kW) galios radialiniu varikliu „Salmson 9Ne“. Orlaiviai buvo tiekiami Prancūzijos karinėms oro pajėgoms ir Prancūzijos kariniam jūrų laivynui. Pagaminti 59 vnt. Beveik visi „LeO C-30“ buvo sunaikinti vokiečių invazijos į Prancūziją 1940 m. metu; keletą orlaivių perėmė Liuftvafė. [13]
Lioré et Olivier LeO C-30S
Vienintelis modelis (konstrukcija Nr. 26).[13]
Lioré et Olivier LeO C-301
Patobulinti C-30 su „Messier“ alyvos-pneumatiniais amortizatoriais, plūduriavimo įtaisais, palengvinančiais nusileidimą į vandenį, trikoja pagrindinio rotoriaus atrama. Iki 1940 m. birželio pradžios Prancūzijos kariniam jūrų laivynui buvo pristatyti šeši orlaiviai [13]
Lioré et Olivier LeO C-302
Ankstyvieji autožirai pasižymėjo gana ilgu įsibėgėjimu kylant. Siekiant sumažinti kilimo ilgį, dviejuose „C-301“ buvo sumontuota „Cierva“ „šuolio“ galvutė, leidžianti orlaiviui šoktelėti vertikaliai po labai trumpo įsibėgėjimo. C-302 buvo plačiai naudojami bandant rotoriaus ir važiuoklės komponentus, tačiau galiausiai 1949–1950 m. šio projekto buvo atsisakyta. [13]
Focke-Wulf C 30 Heuschrecke
(Heuschrecke (vok. Žiogas)): Pastatyta 40 orlaivių, kiekvienas varomas 140 AG (104 kW) galios septynių cilindrų radialiniu stūmokliniu varikliu „Siemens Sh 14A“.
IM
Danijoje pagal licenciją pagamintų ir vietos kariniam jūrų laivynui skirti „C.30A“. Pagaminti 2 vnt.[5]

Eksponuojami lėktuvai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Fantasy of Flight“ muziejuje eksponuojamas C.30. Polk City miestas, Florida, JAV
Ispanijos KOP „C.30“
Argentina
Australija
  • Cierva C.30A Nr. VH-USR, eksponuojamas Powerhouse muziejuje, Sidnėjuje.
Ispanija
  • Cierva C.30A Nr. XVU.1-1, skrydžiams tinkamos būklės kopija su „Siemens“ varikliu eksponuojamas Madrido aviacijos muziejuje (isp. Museo del Aire).
Italija
  • Cierva C.30 Nr. I-CIER, eksponuojamas „Leonardo da Vinci“ muziejuje Milane.
Jungtinė Karalystė
  • Avro Rota Nr. K4232 eksponuojamas Karališkųjų karinių oro pajėgų muziejuje Londone.
  • Cierva C.30A Nr. AP506 (sudužęs) eksponuojamas Sraigtasparnių muziejuje (angl. Helocopter Museum), Anglijos Pajūrio Vestone (angl. Weston-super-Mare).
  • Cierva C.30A Nr. AP507 eksponuojamas Mokslo muziejuje Londone.
  • Avro Rota Nr. HM580, buvęs G-ACUU, eksponuojamas Daksfordo imperatoriškajame karo muziejuje, Anglijoje.
Jungtinės Valstijos
  • Cierva C.30A Nr. K4235 eksponuojamas „Fantasy of Flight“ muziejuje, Polk City, Florida.
Nyderlandai
  • Cierva C.30A Nr. SE-AFI eksponuojamas „Aviodrome“ muziejuje.
Prancūzija
  • Leo C-302 Nr. F-BDAD, eksponuojamas Aviacijos ir kosmoso muziejuje (pranc. Musée de l’Air et de l’Espace), Paryžiuje.

Kariniai operatoriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Avro C.30A 3 brėžinys. NACA-AC-196
Danijos vėliava Danija
  • Danijos karališkosios karinės oro pajėgos[14]
Ispanijos vėliava Ispanija
  • Aeronáutica Militar – karinė aviacija
  • Armada Española – kariuomenė
 Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Lenkijos vėliava Lenkija
  • Aviacijos tyrimų institutas
Prancūzijos vėliava Prancūzija
  • Karinės oro pajėgos (licencinius variantus LeO 30, LeO 30S, LeO 301, LeO 302, LeO 305)
  • Karinis jūrų laivynas
Sovietų Sąjunga Sovietų Sąjunga
  • tik tyrimų tikslais
Trečiojo Reicho vėliava Trečiasis reichas

Civiliniai operatoriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Argentinos vėliava Argentina
Austrijos vėliava Austrija
Belgijos vėliava Belgija
Italijos vėliava Italija
Jugoslavijos Karalystės vėliava Jugoslavijos Karalystė
Lietuvos vėliava Lietuva
Nyderlandų vėliava Nyderlandai
Lenkijos vėliava Lenkija
  • Torūnės aeroklubas (1934–1939) – perduotas nustačius, kad orlaivis nepritaikomas kariniams tikslams

Specifikacijos (C.30A)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
C.30 C.30A C.30A Rota (hidroplanas)
Įgula 2
Ilgis 6,10 m 19 pėdų 8 coliai (6,00 m)
Rotoriaus skersmuo 37 pėdos 0 colių(11,28 m)
Rotoriaus plotas 1 100 kv. pėdų (100 m²)
Rotoriaus sukumosi greitis 180 – 210 aps./min.
Aukštis 11 pėdų 1 colis (3,38 m)
Svoris tuščio 1 220 svarų (553 kg) 679 kg
maksimalus kilimo 817 kg 1 600 svarų (726 kg) 948 kg
Greitis maksimalus 168 km/h 96 mazgai (110 mylių per valandą, 180 km/h) 154 km/h
kreiserinis 136 km/h 83 mazgai (95 mylios per valandą, 153 km/h) 134 km/h
kilimo 700 pėdų/min. (3,6 m/s)
Skrydžio nuotolis 450 km 248 jūrmylės (285 mylios, 459 km)
Skrydžio lubos 3990 m 2430 m
Jėgainė variklis Armstrong Siddeley Genet Major I Armstrong Siddeley Genet Major IA
tipas oru aušinamas 5 cilindrų žvaigždinis vidaus degimo variklis oru aušinamas 7 cilindrų žvaigždinis vidaus degimo variklis
galia 105 AG (78 kW) 140 AG (110 kW)

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • (EN) Barratt, M. „Talkback“. Air Enthusiast No. 107, September/October 2003. p. 75. ISSN 0143-5450
  • (LT) Cierva C.30A, Lietuvos aviacijos muzijeus, Plieno sparnai.
  • (FR) Cortet, Pierre (June 2001). „Rétros du Mois“. Avions: Toute l’Aéronautique et son histoire (99): 6. ISSN 1243-8650.
  • (EN) Elliott, Bryn (January–February 1999). „On the Beat: The First 60 Years of Britain’s Air Police“. Air Enthusiast (79): 68–75. ISSN 0143-5450.
  • (EN) Jackson, A.J. (1973). British Civil Aircraft 1919-72: Volume II. London: Putnam and Company. ISBN 0-85177-813-5.
  • (RU) Котельников, Владимир. Автожиры Сиервы.
  • (EN) Munson, Kenneth (1973). Helicopters and other Rotorcraft since 1907 (Blandford Colour Series). London: Associate R.Ae. S. ISBN 0-7137-0610-4.
  • (NL) Pacco, John (2003). „Cierva C-30A“. Belgisch Leger/Armee Belge: Het militair Vliegwezen/l’Aeronautique militaire 1930–1940. Artselaar, Belgium. p. 92. ISBN 90-801136-6-2.
  • (PL) Kazimierz Sławiński: Lotnisko toruńskie 1920–1945. Warszawa: Wydawnictwo Komunikacji i Łączności, 1983, ISBN 83-206-0378-1
  • (EN) Smith, J. Richard (1973). „C 30 Heuschrecke“. Focke-Wulf, an Aircraft Album. London: Ian Allan. ISBN 0-7110-0425-0.
  • (EN) Thetford, Owen (1957). Aircraft of the Royal Air Force 1919-57. London: Putnam and Company.
  • (EN) The Illustrated Encyclopedia of Aircraft (Part Work 1982–1985). Orbis Publishing.
  • (FR) Moulin, Jacques (2003). Les autogires LeO C.30 & C.301. France: Editions Leila Presse. ISBN 9782914017152.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 Jackson, A.J. (1973). British Civil Aircraft 1919-72: Volume II.
  2. ↑ 2,0 2,1 Smith 1973, p. 94.
  3. ↑ Cierva C.30A, Lietuvos aviacijos muzijeus, Plieno sparnai.
  4. ↑ Thetford 1957, p. ?.
  5. ↑ 5,0 5,1 Владимир Котельников. Автожиры Сиервы.
  6. ↑ Orbis 1982–1985, p. ?.
  7. ↑ Kazimierz Sławiński: Lotnisko toruńskie 1920–1945. Warszawa: Wydawnictwo Komunikacji i Łączności, 1983, s. 61-62. ISBN 83-206-0378-1
  8. ↑ Jackson 1973
  9. ↑ La Cierva and the Transportable Station of Naval Aeronautic (in Spanish) Archyvuota kopija 2008-06-15 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ Lithuanian Aviation History 1919–1940. Air train (in Lithuanian)
  11. ↑ The Spanish Air Force promotes the construction of a replica of the La Cierva C30 autogyro (in Spanish)
  12. ↑ La Cierva C.30 autogyro flies again (in Spanish)
  13. ↑ 13,0 13,1 13,2 13,3 MOULIN, Jacques. Les autogires LeO C.30 & C.301. Editions Leila Presse. ISBN 9782914017152.
  14. ↑ Danish Air Museum
  15. ↑ „Cierva Avro C-30A“. Nuoroda tikrinta 2023-04-24.