Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Darbo užmokesčio mokesčiai – darbdaviams ir darbuotojams taikomi mokesčiai, kurie dažniausiai apskaičiuojami kaip procentas nuo darbuotojų atlyginimų [1].
Darbo užmokesčio mokesčiai paprasti skirstomi į dvi kategorijas: atskaitymai iš darbuotojų darbo užmokesčio ir darbdavio mokami mokesčiai nuo darbuotojų darbo užmokesčio. Pirmojo tipo mokesčiai, kuriuos darbdaviai privalo išskaičiuoti iš darbo užmokesčio, dar žinomi kaip apmokestinimas prie pajamų šaltinio arba (angl. en:Withholding tax) ir einamojo finansavimo sistema (angl. en:Pay-as-you-earn tax, PAYE, pay-as-you-go tax, PAYG), dažnai apima išankstines pajamų mokesčio, socialinio ir kitų rūšių draudimo (pvz., nedarbo ar neįgalumo) įmokas. Antrojo tipo mokesčiai mokami iš darbdavio fondo ir yra tiesiogiai susiję su darbuotojų įdarbinimu. Mokestis gali būti fiksuotas arba proporcingas darbuotojo užmokesčiui. Darbdavio mokamas mokestis paprastai padengia darbdavio įmokas į socialinio draudimo, medicinos draudimo ir kitų rūšių draudimo fondus. Kartais teigiama, jog darbo užmokesčio mokesčio ekonominė našta beveik išimtinai gula ant darbuotojų pečių nepriklausomai nuo to ar mokesčiai atskaitomi iš darbdavio, ar iš darbuotojo, nes pastarieji sumoka savo darbo užmokesčio mokesčio dalį gaudami mažesnį atlyginimą nei gautų įprastai[1][2][3][4]. Kadangi darbo užmokesčio mokesčiai atskaitomi vien tik iš atlyginimo, o ne finansinių ar fizinių investicijų grąžos, tikėtina, jog darbo užmokesčio mokesčiai lemia nepakankamą investavimą į žmogiškąjį kapitalą, pvz., aukštąjį išsilavinimą.[1]