Elgesio su gyvūnais etika

Imanuelis Kantas, Jeremy Bentham ir Tom Regan atstovauja skirtingoms elgesio su gyvūnais etikos kryptims.

Elgesio su gyvūnais etika – taikomosios etikos atšaka, nagrinėjanti žmogaus elgesio su gyvūnais moralinius klausimus.^[1]

Elgesio su gyvūnais vertinimas yra aptinkamas įvairių religijų senuosiuose raštuose, Antikos, viduramžių, Naujųjų ir Naujausiųjų laikų filosofų darbuose. Jų pagrindu yra atsiradę dabartiniai praktiniai gyvūnų gerovės, gyvūnų teisių ir kiti judėjimai.

Požiūrių į gyvūnų moralinį statusą įvairovė gali būti grupuojama į tris pagrindines kategorijas: netiesioginių įsipareigojimų, tiesioginių įsipareigojimų be moralinės lygybės, ir moralinės lygybės teorijas.^[2]

Netiesioginių įsipareigojimų teorijų šalininkai teigia, kad gyvūnai neturi jokios moralinės vertės. Tai paremiama religine ar gamtos sandaros pasaulėžiūra, taip pat teiginiais, kad gyvūnai stokoja sąmoningumo, racionalumo ar kitų savybių. Dėl šių priežasčių žmonių elgesys vertinamas ne pagal poveikį pačiam gyvūnui tiesiogiai, o pagal įtaką kitiems žmonėms. Prie šios grupės teorijų kūrimo prisidėjo Aristotelis, stoikai, Imanuelis Kantas, Renė Dekartas, Tomas Akvinietis, Peter Carruthers ir kiti.

Tiesioginių įsipareigojimų be moralinės lygybės teorijos teigia, jog žmonės, atsižvelgdami į gyvūnų savybes (pavyzdžiui, gebėjimą jausti skausmą), privalo jiems suteikti tam tikrą, tačiau mažesnę nei žmogaus, moralinę vertę. Tai reiškia, jog praktikoje pradedama kreipti dėmesį į gyvūnų gerovę, tačiau žmonių poreikiai išlieka reikšmingesni, nei tapatūs gyvūnų poreikiai. Šiam požiūriui atstovauja Plutarchas, Žanas Žakas Ruso, Jeremy Bentham, John Stuart Mill ir kiti.

Trečios grupės – moralinės lygybės – teorijų atstovai teigia, jog žmonės ir gyvūnai yra moraliai lygūs, todėl tapatūs jų poreikiai turi būti vertinami vienodai. Praktikoje tai pasireiškia siekiais suteikti gyvūnams pamatines teises, propaguojant gyvūnų naudojimo nereikalaujančias alternatyvas. Žinomiausi šių teorijų kūrėjai: Peter Singer, Tom Regan, Gary L. Francione ir kiti.

Istorinė raida

Medžiotojų-rinkėjų bendruomenės

Tarp medžiotojų-rinkėjų bendruomenių plačiai paplitęs požiūris, jog gyvūnai yra sąmoningos, protingos, dvasiškai stiprios būtybės, su kuriomis žmonės gali bendrauti ir palaikyti glaudų abipusį ryšį. Dėl to elgesys su jais reguliuojamas atitinkamų taisyklių, nurodančių kada ir kaip gyvūnas gali būti sumedžiojamas, kokios apeigos turi būti atliekamos prieš ir po nužudymo, kokių tabu reikia laikytis. Tuo siekiama tiek pagerbti patį gyvūną, tiek nuraminti jame buvusią dvasią ir atpirkti gyvybės atėmimo kaltę. Manoma, jog taisyklių nesilaikymas gali užtraukti nelaimes, ligas arba neužtikrinti sėkmės būsimose medžioklėse.^[3] Dalis antropologų laikosi nuomonės, jog panašūs su gyvūnais susiję tikėjimai egzistavo ir priešistorinėse žmonių bendruomenėse.^[4]

Religinės tradicijos

Judaizmas

Judaizme žmogus vertinamas kaip viso pasaulio, o tuo pačiu ir gyvūnijos, prižiūrėtojas. Nors gyvūnus leidžiama naudoti savo reikmėms, skiriamas nemažas dėmesys kaip tai daroma, siekiama užtikrinti jų gerovę.^[5]

Krikščionybė

Krikščioniškoje tradicijoje požiūriui į elgesį su gyvūnais didžiausią įtaką darė trys aspektai: instrumentalizmas (tikėjimas, kad gyvūnai yra skirti žmonių naudojimui), antropocentrizmas (žmogaus sureikšminimas) ir dualizmas (žmonėms priskiriamų savybių, kaip kad dvasingumas, racionalumas priešinimas su gyvūnų materialumu, instinktyvumu). Visi jie kildinami iš Biblijos ir buvo išvystyti ankstyvųjų krikščionių filosofų, kaip kad šv. Augustino, Tomo Akviniečio ir kitų.

“	Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!	”
—Biblija, Pradžios knyga, 1:26

“	Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai visa, kas juda žemėje, ir visos jūrų žuvys. Į jūsų rankas jie atiduoti. Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.	”
—Biblija, Pradžios knyga, 9:2-3

Biblijoje žmonių ir gyvūnų santykiai išreiškiami pirmose Senojo Testamento skyriuose, kuriuose aprašomas pasaulio sukūrimas ir dieviškoji jo tvarka bei hierarchija. Žmogus čia vaizduojamas stovintis ant aukštesnio laiptelio nei kiti gyvūnai, paskiriamas valdytoju ir gali juos naudoti savo reikmėms. Kitose Senojo Testamento knygose galima rasti ir konkrečių įsakų kaip elgtis su gyvūnais, nemažai jų susiję su aukojimo taisyklėmis. Tuo tarpu Naujasis Testamentas nepateikia jokio moralinio elgesio su gyvūnais vertinimo.

Ankstyvieji krikščionių filosofai, kaip kad šv. Augustinas ir Tomas Akvinietis, įtakoti antikinės filosofijos, suformavo poziciją, jog žmonės neturi jokių tiesioginių pareigų prieš gyvūnus. Toks požiūris išlieka vyraujantis iki šių dienų. Pavyzdžiui, XIX a. viduryje popiežius Pijus IX nepritarė iš Anglijos kilusios Žiaurumo su gyvūnais prevencijos draugijos steigimui Romoje, o 1901 m. anglų jezuitų kunigas Joseph Rickaby knygoje Moral Philosophy (Moralės filosofija) teigė, kad gyvūnai neturi jokių teisių ir prieš juos žmonės yra įsipareigoję ne daugiau nei prieš „kelmus ar akmenis“.^[6] Dabartinis Romos Katalikų bažnyčios katekizmas teigia, jog „gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta iš prigimties yra skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajai gerovei“, gyvūnus "leistina naudoti <…> maistui ir drabužiams. Galima juos prisijaukinti, kad tarnautų dirbančiam ir besiilsinčiam žmogui. " Tačiau „žmonės turi būti jiems palankūs“, "be reikalo gyvūnus kankinti arba atimti jiems gyvybę yra nesuderinama su žmogaus orumu. "^[7]

Vyraujančiai nuomonei oponuojančių krikščionių filosofų nėra daug. 1776 m. knygą Disertacija apie užuojautos gyvūnams pareigą ir žiaurumo prieš juos nuodėmę parašęs anglikonų kunigas Humphrey Primatt teigė, jog skausmas sukeltas gyvūnams savo blogiu nėra mažesnis už skausmą sukeltą žmogui ir skatino taikiai sugyventi su visomis gyvomis būtybėmis.^[8] Teologijos profesorius ir kunigas Andrew Linzey yra vienas iš žinomiausių šiuolaikinių krikščionių, pasisakančių už tai, kad žmonės turėtų rūpintis gyvūnais ir suteikti jiems teises į neišnaudojimą.^[9]

Islamas

Islame pabrėžiamas antropocentrizmas: manoma, jog žmogus yra svarbiausias Alacho kūrinys, jam pavesta rūpintis pasauliu ir naudoti jį savo reikmėms. Tačiau žmonija tuo pačiu turi ir pareigą elgtis atsakingai, neniekinti kūrinijos. Nors Koranas nedraudžia gyvūnų naudojimo maistui ar kitais tikslais, jų moralinė svarba nėra atmetama, skatinamas rūpestingas elgesys, tinkama priežiūra, pasisakoma prieš gyvūnų žalojimą ar žudymą vardan pramogos. Kai kurios islamo atšakos (pavyzdžiui, sufista) elgesį su gyvūnais reguliuoja griežčiau, pasisako už vegetarizmą.^[10][11]

Hinduizmas

Hinduizmo tradicijose nėra vieningo požiūrio į gyvūnus, tačiau beveik visose galima rasti du bendrus įsitikinimus: 1) gyvūnai ir žmonės susiję tarpusavyje per reinkarnaciją; 2) žmogaus būtis yra tobulesnė ir vertingesnė nei gyvūnų. Pagal karmos principą, praėjusiame gyvenime blogai besielgusių žmonių sielos degraduoja ir gali atgimti kaip gyvūnai. Tuo tarpu gyvūno atgimimas žmogumi suprantamas kaip sielos progresas. Iš vienos pusės toks požiūris gali pasireikšti žmonių išaukštinimu ir gyvūnų nuvertinimu, prastu elgesiu su jais, o iš kitos – jų įtraukimu į moralinę bendruomenę, žudymo ir žiauraus elgesio nepateisinimu, vegetarizmo ir ahimsos (neprievartos) progagavimu.^[12][13][14]

Budizmas

Pagal budistinę pasaulėžiūrą gyvūnai yra jaučiančios būtybės, skatinama jų nežaloti, nekankinti ir vengti bet kokio kito beprasmio skausmo ar mirties sukėlimo. Kaip šis idealas įgyvendinamas praktikoje, skiriasi priklausomai nuo budizmo mokyklų: dalis jų pasisako už vegetarizmą ar veganizmą, o kitos nedraudžia mėsos valgymo ar kitų gyvūninių produktų naudojimo. Kaip ir hinduistai, budistai tiki, kad tiek žmonės, tiek gyvūnai po mirties atgimsta kitu pavidalu, todėl žmogus praėjusiame gyvenime galėjo būti gyvūnu, o gyvūnas – žmogumi. Tačiau gyvūno būtis suprantama kaip menkesnė nei žmogaus, atgimimas juo laikomas grįžimu atgal, atitolimu nuo nušvitimo.^[15][16]

Džainizmas

Džainizmas gali būti išskiriamas kaip viena iš labiausiai gyvūnais besirūpinančių religijų. Jo pagrindinė doktrina ahimsa, liepianti susilaikyti nuo prievartos ir skausmo sukėlimo, galioja ne tik elgesyje su žmonėmis, bet ir su visa gyvybe. Džainizmo išpažinėjai nepraktikuoja gyvūnų aukojimų, nemedžioja, nežvejoja, yra vegetarai, tačiau dalis vartoja pieno produktus.^[17]

Daoizmas

Daoizmas skatina žmones gyventi paprastą gyvenimą, harmoningą su gamtoje vykstančiais procesais, pažinti kiekvienos gyvos būtybės prigimtį ir į ją nesikišti, atsisakyti antropocentrizmo, dominavimo. Manoma, jog visų gyvūnų būtis yra tobuliausia savo natūralioje būsenoje, todėl žmogus neturėtų jų įkalinti, dresuoti ar kitaip išnaudoti. Kai kurie daoizmo tekstai, kaip kad Šimtas ir aštuoniasdešimt pamokymų, draudžia medžioklę, žvejybą ar kokią kitą veiklą, kuri sukeltų žalą ar mirtį gyvūnams. Dėl šių priežasčių dalis daoistų yra vegetarai.^[18]

Antikinė filosofija

Aristotelis teigė, kad žmonės, būdami natūralios gamtos hierarchijos viršuje, gali naudoti gyvūnus savo reikmėms ir elgesys su jais nevertinamas moraliai.

Priešsokratinėje filosofijoje Pitagoras (apie 570–495 m. pr. m. e.) buvo žinomiausias mąstytojas, pasisakęs prieš gyvūnų kankinimą ir žudymą. Tai buvo grindžiama sielų migracijos (reinkarnacijos) bei dvasios ir kūno švarumo idėjomis, siekiant "pripratinti žmones prie gyvenimo paprastumo <…> nes tai kelias į sveiką kūną ir aštrų protą. "^[19] Tačiau dėl pirminių šaltinių trūkumo ir antrinių prieštaringumo, yra abejonių, kuri priežastis Pitagorui buvo svarbesnė ir ar jis jas taikė visais atvejais.^[20] Yra manoma, jog tiek pats Pitagoras, tiek dauguma jo pasekėjų buvo vegetarai.^[21]

Empedoklis (apie 490–430 m. pr. m. e.) pratęsė Pitagoro mokymą ir teigė, kad visa gyvybė yra susijusi per sielų migraciją, todėl nusipelno teisingumo ir pagarbos. Savo darbe Katharmoi (Apsivalymas) jis mėsos valgymą įvardina kaip žiaurų poelgį, sulygindamas gyvūno nužudymą su žmogaus nužudymu: "Tėvas, nesupratingas kvailys, pakelia savo brangų sūnų, tik jau pakeitusį formą, ir melsdamasis jį papjauna. <…> Lygiai taip pat sūnus papjauna tėvą, vaikai savo motiną ir išplėšdami gyvybę valgo jiems brangių žmonių mėsą. "^[22] Empedoklis griežtai pasisakė prieš gyvūnų aukojimą, vietoje to siūlydamas kvepalus, medų ar paveikslus su gyvūnais, taip pat ir prieš gyvūnų žudymą maistui.^[23]

Platonas (apie 428–348 m. pr. m. e.), kaip ir Pitagoras, pritarė sielų migracijos idėjai, todėl nematė didelio esminio skirtumo tarp gyvūnų ir žmonių, tačiau tuo pačiu pasisakė už pastarųjų viršenybę, teigdamas, kad „tik siela, kuri buvo teisinga, gali patekti į žmogaus formą.“^[24]

“	Augalai yra vardan gyvūnų, o gyvūnai vardan žmogaus - naminiai dėl naudojimo ir apsirūpinimo, laukiniai, didžiaja dalimi, taip pat dėl apsirūpinimo ar kitų reikmių, kaip kad rūbai ir kita. Kadangi gamta nekuria nieko be reikalo ir netobulo, neabejotina, kad ji sukūrė gyvūnus dėl žmogaus	”
—Aristotelis, Politika, 1 knyga, 8 skyrius[25]

Aristotelis (348–322 m. pr. m. e.) vystė savo mokytojo Platono mintis. Jis nemažai domėjosi gyvūnais ir skyrė jiems kelis savo veikalus, kaip kad „Gyvūnų istorija“ ar „Gyvūnų dalys“. Juose jie aprašomi kaip sudėtingos sandaros ir elgsenos būtybės, pasižyminčios didele sugebėjimų įvairove. Tačiau žmogus, pats būdamas gyvūnas, iš kitų išsiskiria „racionalios sielos“ turėjimu ir todėl stovi natūralios gamtos hierarchijos viršuje, kurioje kiekviena žemesnė grandis tarnauja aukštesnei: augalai gyvūnams, o gyvūnai žmonėms. Tokia tvarka yra įvardinama kaip „natūrali ir tinkama“. Dėl racionalumo neturėjimo gyvūnai išskiriami iš moralinės ir politinės bendrijos, tarp žmonių ir gyvūnų negali būti jokių teisingų arba neteisingų tarpusavio santykių.^[26]

Vienas iš Aristotelio mokinių, Teofrastas (apie 370–287 m. pr. m. e.), nesutiko su tokiu požiūriu. Jis teigė, kad gyvūnai gali mąstyti ir jausti kaip žmonės; nepateisino gyvūnų žudymo dėl maisto, nes tai neteisinga veikla, atimanti iš jų gyvybes. Tačiau Teofrasto idėjos nebuvo tokios įtakingos kaip jo mokytojo.^[27]

Stoikai pritarė Aristoteliui ir teigė, kad racionalios būtybės (t. y. žmonės) gali teisingai elgtis tik su kitomis racionaliomis būtybėmis. Kadangi gyvūnai tuo nepasižymi, žmonės prieš juos neturi jokių moralinių įsipareigojimų. Be to, stoikai priėmė ir Aristotelio suformuotą antropocentrinę natūralią tvarką, kurioje visi elementai užima jiems būdingą poziciją. Markas Tulijus Ciceronas (106–43 m. pr. m. e.) apibūdindamas tai teigė, kad "išskyrus patį pasaulį, viskas egzistuoja vardan kažko: pavyzdžiui, javai ir vaisiai, kuriuos augina žemė, buvo sukurti dėl gyvūnų, o gyvūnai vardan žmogaus. Tuo tarpu pats žmogus yra tam, kad mąstytų apie pasaulį. "^[28] Pagal šį požiūrį gyvūnai turi tik instrumentinę vertę ir yra skirti žmonių naudojimui.^[29]

Plutarchas (apie 46–120 m.) savo laiku buvo stoikų oponentas ir sekdamas Platono mąstymu skirtumus tarp žmonių ir gyvūnų matė ne esminius, o laipsninius. Jis savo knygoje Moralia rašo, kad gyvūnai yra racionalūs (nors ir mažiau nei žmonės), todėl elgesys su jais gali būti vertinamas moraliai. Plutarchas propagavo vegetarizmą, pasisakė prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, tačiau pateisino jų naudojimą įvairioms kitoms žmonių reikmėms:^[30]

Medžioklėje ir žvejyboje žmonės linksminasi iš gyvūnų kančios ir mirties, net ištraukdami juos iš guolių ar lizdų. Tiesa ta, kad blogai elgiasi ne tie, kurie naudoja gyvūnus, bet tie, kurie juos naudoja netinkamai, neapgalvotai ir žiauriai. Plutarchas, Moralia, skyrius "Apie gyvūnų protingumą"

Praėjus dviem šimtmečiams Porfirijas (apie 233–304 m.) taip pat kritikavo mėsos valgymą bei žiaurumą su gyvūnais, tai grįsdamas gyvūnų vidine verte ir vegetarizmo teigiamu poveikiu žmonių dvasinei švarai.^[31]

Viduramžiai

Viduramžių periodu požiūrį į gyvūnus labiausiai įtakojo krikščionybė, prie kurios doktrinos formavimo daugiausiai prisidėjo Origenas, šv. Augustinas, Tomas Akvinietis ir kiti šios religijos filosofai. Jie rėmėsi ne tik Biblija, bet ir antikinių filosofų darbais, ypač Aristoteliu. Visus juos vienijo požiūris, kad žmonės yra svarbiausias Dievo kūrinys, galintis naudoti gyvūnus savo tikslams ir turintis prieš juos tik netiesioginius įsipareigojimus, susijusius su pareiga kitiems žmonėms arba Dievui.

Šv. Augustinas (354–430)

Šv. Augustinas palaikė dualizmo idėją ir teigė, kad dvasinės būtybės yra aukščiau už fizines. Racionalumas žmogui leidžia atitrūkti nuo instinktų ir būti dvasingesniu bei svarbesniu už gyvūnus. Jis taip pat manė, kad tik žmonės gali siekti išganymo, o visos kitos Žemės būtybės egzistuoja tam, kad padėtų tai padaryti. Dėl šios priežasties visa gamta, o tuo pačiu ir gyvūnai, yra žmogaus įrankis, kuriuo galima naudotis, jeigu tai tik neveda į bedieviškumą.^[32]

Savo veikale De moribus ecclesiae catholicae et de moribus Manichaeorum (Apie katalikų bažnyčios moralę ir apie manichėjų moralę) šv. Augustinas teigia, kad "Kristus parodė, jog susilaikymas nuo gyvūnų skerdimo ir augalų žalojimo yra tik prietaras, nes tarp mūsų ir gyvulių bei medžių nėra bendrų teisių. "^[33] Be to, faktas, kad gyvūnai žudomi kenčia, nėra pagrindas rūpesčiui, nes "mes galime matyti ir girdėti iš gyvūnų šauksmo, kad jie miršta skausme, tačiau į tai nekreipiame dėmesio, nes žvėris, neturintis racionalios sielos, neturi su mumis bendrų teisių. "^[34]

Tomas Akvinietis (1225–1274)

Tomas Akvinietis, kaip ir jo pirmtakas šv. Augustinas, teigė, kad žmogus yra vienintelė racionali būtybė, todėl stovi aukščiau už visą gamtą. Anot jo, "žemesniosios būtybės egzistuoja dėl aukštesniųjų kaip žemesniosios už žmogų egzistuoja dėl žmogaus. "^[35] Vertindamas elgesį su gyvūnais, Tomas Akvinietis teigė, kad „jei žmogus motyvuojamas proto, nesvarbu kaip jis elgiasi su gyvūnais, nes Dievas visa pajungė jam“^[36] ir manė, jog "nėra nieko blogo žmogui juos [gyvūnus] naudoti, ar tai būtų žudymas, ar bet kas kita. "^[37]

Tomas Akvinietis buvo vienas iš pirmųjų įtakingų krikščionių filosofų, kuris pasisakė už netiesiogines pareigas prieš gyvūnus. Jis teigė, jog tam tikras elgesys su gyvūnais yra blogas arba geras ne dėl poveikio pačiam gyvūnui, o dėl galimo poveikio žmonėms: nejautrumas gyvūnams gali pasireikšti nejautrumu žmonėms arba sukelti jiems finansinę žalą:^[38][39]

Jeigu žmogus jaučia gailestį gyvūnui, jis labiau jaus gailestį ir žmogui.[40] [...] Tas, kuris nužudo kito jautį, nusideda ne tuo, jog nužudo jautį, o tuo, jog sužeidžia kito žmogaus nuosavybę.[41] '

Renė Dekartas (1596–1650)

Renė Dekartas manė, kad gyvūnai yra jausmų neturinčios mašinos, prieš kurias žmonės neturi jokių įsipareigojimų.

Renė Dekartas teiginį, kad gyvūnai turi moralinę vertę, atmetė argumentu, jog jie iš esmės skiriasi nuo žmogaus, nes neturi sielos, o tuo pačiu net ir mažiausių mąstymo ar sąmoningumo apraiškų. Laiške anglų filosofui Henry More jis rašė, kad „nėra jokio kito tarp mūsų labiau įsišaknijusio prietaro, nei tikėjimas, jog kvaili gyvūnai galvoja“^[42]. Gyvendamas mokslo revoliucijos metais, jis pasiūlė mechanistinės pasaulio sandaros teoriją, pagal kurią gyvūnai tėra mechanizmai – judančios mašinos, kurios kartais gali veikti geriau, nei žmogus, lygiai kaip laikrodis tiksliau matuoja laiką, tačiau jie nėra sąmoningi, neturi jausmų, minčių, intelekto, gebėjimo kentėti ar jausti skausmą. Žmonės nuo gyvūnų skiriasi, nes gali kalbėti, turi nemirtingą sielą bei pasižymi sudėtingu ir originaliu elgesiu, kuris negali būti paaiškinamas vien tik mechaniškai. Dėl šių priežasčių jokie žmonių veiksmai negali daryti įtakos gyvūnų gerovei, jų atžvilgiu neegzistuoja ir jokie moraliniai įsipareigojimai.^[43][44]

Volteras (1694–1778)

Volteras kritikavo mechanistinį Dekarto požiūrį į gyvūnus. Anot jo, gyvūnai pasižymi dauguma žmogui būdingų savybių, gali kentėti, turi jausmus:

Koks pasigailėtinas ir skurdus dalykas yra sakyti, kad gyvūnai tik mašinos, neturinčios žinių ir jausmų... Barbarai suriša šunį, kuris nepalyginamai pralenkia žmogų draugiškumu, prikala jį prie lentos ir išskrodžia gyvą, kad parodytų tau pasaito venas. Tu atrandi jame visus tokius pačius jutimo organus, kuriuos pats turi. Atsakyk man, mechanizmo šalininke, ar gamta šiame gyvūne taip sudėliojo visus jautrumo šaltinus, kad jis nejaustų? Ar jis turi nervus, kad būtų nejautrus? Volteras, Filosofijos žodynas, skyrius "Gyvūnai"[45]

Empirikai: Hobbes, Locke, Hume

XVII ir XVIII a. gyvenę mąstytojai nebuvo patenkinti Dekarto požiūriu į gyvūnus ir bandė į tai pažvelgti iš kitų pozicijų. Vieni iš pirmųjų oponentų buvo empirikai: Thomas Hobbes (1588–1679), John Locke (1632–1704), David Hume (1711–1776) ir kiti. Jie nemanė, jog gyvūnai iš esmės skiriasi nuo žmonių ar kad mąstymas ir racionalumas yra išskirtinai žmogiškos savybės. Tačiau empirikai rado kitų priežasčių, kurios leistų nepritarti moralinės gyvūnų vertės egzistavimui.

Hobbes teigė, kad visi gyvūnai, įskaitant žmones, yra kūniškos būtybės, todėl jų sugebėjimai yra panašūs ir skiriasi tik savo laipsniu. Gyvūnai taip pat gali turėti norus, jausmus, daryti išvadas, susieti veiksmus su pasekmėmis ir pan. Visgi žmonių gebėjimas kalbėti bei gero ir blogo elgesio supratimas leidžia juos įtraukti į moralinę bendruomenę ir iš jos išskirti visus kitus. Dėl to „žmogus gali prijaukinti ar naudoti bet kurį gyvūną, arba amžinai kariauti su jam priešiškais, medžioti juos ir naikinti“, nes „mes turime viršenybės teisę prieš iracionalias būtybes“.^[46]

Locke (1632–1704) taip pat teigė, kad gyvūnai pasižymi mąstymu, emocijomis ir kitomis savybėmis, tačiau dėl kalbos neturėjimo jie nesugeba suprasti abstrakcijų. Dėl to jie išskiriami iš moralinės bendruomenės ir paliekami žmonių naudojimui: "supratimas yra tai, kas pastato žmogų virš kitų jaučiančių būtybių ir suteikia jam visus privalumus ir dominavimą, kurį jis virš jų turi. "^[47] Tokia hierarchija paremiama ir krikščioniška pasaulėžiūra.

Hume manė, kad sudėtingas gyvūnų elgesys, kaip kad patirties kaupimas ir jos panaudojamas prisitaikant prie aplinkos sąlygų, yra įrodymas, jog jie mąsto, pasižymi intelektu ir tam tikru racionalumu. Skirtumas tarp žmonių ir gyvūnu daromas lygiai taip pat kaip ir pas Locke – gyvūnai nesupranta abstrakcijų ir idėjų. Šis jų mąstymo ribotumas ir nesugebėjimas suprasti, kas yra teisingumas, padaro juo menkesniais ir moraliai nesvarbiais.^[48]

Imanuelis Kantas (1724–1804)

Kantas, svarstydamas apie gyvūnų moralinę vertę, taip pat svarbą teikė racionalumui, kaip vienam iš lemiamų veiksnių. Jis manė, kad tik racionaliai mąstančios būtybės turi valią, yra nepriklausomos ir todėl turi vidinę vertę. Tokiomis savybėmis tarp visų pasižymi tik žmonės, o gyvūnai tėra visiškai pavaldūs gamtos duotiems instinktams. Gyvūnai neturėdami vidinės vertės negali būti vertinami iš moralės pusės ir visos prieš juos turimos pareigos yra netiesioginės, t. y. elgesys vertinamas ne pagal poveikį gyvūnui, bet pagal poveikį kitiems žmonėms.^[49] Kalbėdamas apie tai Kantas teigė, jog "žiaurus elgesys su gyvūnais neigia paties žmogaus pareigą sau, todėl reikia susilaikyti nuo to. Tai sumažina jautrumą kančiai ir sumenkina, o galiausiai ir panaikina šią natūralią savybę, kuri labai naudinga moralėje bendraujant su kitais žmonėmis. "^[50]

Utilitarizmas

Jeremy Bentham (1748–1832)

Jeremy Bentham, vienas iš modernaus utilitarizmo pradininkų, pritarė Ruso minčiai apie jautrumo svarbą ir teigė, jog būtent gebėjimas kentėti yra ta savybė, į kurią turime atsižvelgti elgesyje su gyvūnais. Bentham siekė atmesti požiūrį, kad mąstymas, kalba ar kitos protinės savybės, kurias taip iškėlė ankstesni filosofai, yra svarbios.

Prancūzai pripažino, kad odos spalva nepateisina rasizmo. Vieną dieną gali būti pripažinta, kad kojų skaičius, odos skirtumai ar os sacrum riba nėra svari priežastis atsisakant padėti kitoms jautrioms būtybėms. Kas gi nubrėžia tą neperžengiamą ribą? Ar tai gebėjimas mąstyti, o gal diskursas? Bet subrendęs žirgas ar šuo neabejotinai yra protingesnis ir linkęs bendrauti, nei dienos, savaitės ar mėnesio sulaukęs kūdikis. Bet įsivaizduokime, jog yra atvirkščiai, ką tai pakeistų? Svarbu ne tai, Ar jie mąsto?, nei, Ar jie kalba?, bet tai, Ar jie kenčia? Jeremy Bentham, An Introduction to the Principles of Morals and Legislation (Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus), 17 sk.‏

Tačiau Bentham nemanė, jog gyvūnams sukeliamas skausmas juos naudojant nusveria naudą, kurią gauna žmonės. Jis pateisino gyvūnų auginimą ir žudymą dėl maisto ar kitoms reikmėms; manė, jog medžioklė yra naudinga gyvūnams, nes žmogaus sukeliama mirtis yra švelnesnė nei patiriama gamtoje.^[51]

John Stuart Mill (1806–1873)

John Stuart Mill plėtojo kai kuriuos Bentham filosofijos aspektus. Jis sutiko, kad būtina atsižvelgti į skausmą sukeliamą gyvūnams ir iš to gaunamą naudą. Jeigu veiksmas sukelia gyvūnui daugiau skausmo, negu duoda malonumo žmogui – jis laikomas amoraliu. Remdamasis tuo Mill pasisakė už įstatymus, kurie draustų bereikalingai žiaurų elgesį su gyvūnais. Tačiau jis manė, kad žmogaus interesai yra aukštesni už turimus gyvūnų. Jis teigė, jog žmonės, dėl aukštesnio intelekto, kenčia ir mėgaujasi stipriau nei kiti gyvūnai ir vertinant veiksmų moralumą siūlė atsižvelgti ne tik į „kiekybę“, bet ir į „kokybę“. Tai reiškia, kad žmogaus interesai dažnai nusveria atitinkamus gyvūnų interesus ir leidžia nevykdant nieko amoralaus naudoti juos savo reikmėms.^[52]

Romantizmas

Žanas Žakas Ruso (1712–1778)

Žanas Žakas Ruso buvo vienas iš pirmųjų filosofų, kuris nemanė, jog gyvūnų moralinė vertė priklauso nuo jų racionalumo, intelekto ar kitų protinių savybių. Vietoje to jis teigė, kad žmonės turi įsipareigojimus prieš gyvūnus vien dėl to, jog jie yra jaučiančios būtybės.^[53] Knygos Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus įžangoje jis rašė, kad "jeigu aš nenoriu sužeisti kitos gyvos būtybės, tai yra labiau ne dėl to, jog ji racionali, bet todėl, kad ji jaučia. Ši savybė, bendra tiek žmonėms, tiek gyvūnams, privalo suteikti pastariesiems privilegiją nebūti be reikalo skriaudžiamiems pirmųjų. "^[54]

Artūras Šopenhaueris (1788–1860)

Artūras Šopenhaueris laikėsi pozicijos, kad gyvūnai ir žmonės turi esminį bendrumą ir skiriasi tik savo išsivystymu arba sudėtingumu, o ne kažkuo esminiu. Jis pasisakė už tiesioginius moralinius įsipareigojimus prieš gyvūnus ir grindė tai neracionalia užuojauta, kurią mes jaučiame matydami kitą kenčiančią būtybę. Anot Šopnhauerio, „tai, kas mus pastūmėja geriems darbams, visada yra žinojimas apie kitų kančią, kylantis iš mūsų pačių kančios“^[55] Praktikoje tai reiškė žiauraus elgesio su gyvūnais draudimą, tačiau neįpareigojo visiškai apriboti jų naudojimo žmonių reikmėms:^[56]

Vivisekcija turėtų būti atliekama retai ir tik labai svarbių ir tiesiogiai panaudojamų tyrimų metu. <...> Užuojauta gyvūnams neturėtų mus privesti prie gyvūninio maisto atsisakymo, kaip kad daro brahmanai. Gamtoje gebėjimas kentėti eina koja kojon su intelektu ir žmogus labiau kentėtų be gyvūninio maisto, ypač šiaurėje, nei gyvūnas kenčia mirdamas greitai ir nenumatytai. Arthur Schopenhauer, Über die Grundlage der Moral (Apie moralės pagrindą), 3 dalis, 19 sk.

Čarlzas Darvinas (1809–1882)

Čarlzas Darvinas pasisakė už užuojautą ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.

Čarlzas Darvinas savo knygoje The Descent of Man (Žmogaus kilmė) teigė, jog žmonės ir gyvūnai turi bendrą protėvį, todėl tarp jų egzistuoja daug panašumų: abi grupės pasižymi jautrumu, sąmoningumu, turi jausmus, išreiškia emocijas, gali mąstyti, bendrauja tarpusavyje. Pagal jį, žmonės ir gyvūnai neturi jokio esminio skirtumo, skiriasi tik kai kurių sugebėjimų laipsnis, sudėtingumas. Žmogaus gebėjimas viską giliau apmąstyti ir įvertinti savo veiksmų padarinius yra Darvino siūlomos etikos pagrindas. Jos esmė – supratingumas ir pagarba ne tik žmonėms, bet ir visiems gyvūnams. Savo laiku Darvinas pasisakė prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, tačiau palaikė jų naudojimą žmonių reikmėms.^[57]

Kai žmogus palaipsniui įgavo daugiau protinių galių ir sugebėjo atsekti tolimesnius savo veiksmų padarinius <...>, jo užuojauta tapo švelnesnė ir platesnė, apimanti ne tik visų rasių žmones, neįgaliuosius, suluošintus ir kitus beverčius bendruomenės narius, bet, galiausiai, ir žemesniuosius gyvūnus, kad jo moralė augtų aukštesnė ir aukštesnė. Čarlzas Darvinas, The Descent of Man (Žmogaus kilmė), 4 skyrius[58]

Kontraktinė etika: Rawls, Cohen, Scanlon, Carruthers

John Rawls (1921–2002), Carl Cohen (1931–), Thomas Scanlon (1940–) ir Peter Carruthers (1952–) yra vieni žymiausių kontraktinės etikos atstovų. Ši etikos atšaka teigia, kad į moralinę bendruomenę turi būti įtraukiami tik turintieji „teisingumo jausmą“, o teisingumas suprantamas kaip veiksmai, kurie padeda bendruomenei gyvuoti ir klestėti. Kontraktinės etikos atstovai, lygiai kaip ir stoikai, teigia, kad gyvūnai jaučia, mąsto bei pasižymi sudėtingu elgesiu, tačiau nėra racionalūs – nesugeba laikytis universalių bendruomenės taisyklių, būti moralūs. Moralė tuo tarpu liečia tik racionalių būtybių tarpusavio santykius, į kuriuos gyvūnai neįtraukiami ir žmonės prieš juos turi tik netiesioginius įsipareigojimas, kurie dažniausiai siejami su humaniškumu.^[59][60] Pavyzdžiui, panašiai kaip ir Kantas, Peter Carruthers teigia, jog "[gyvūno kankinimas norint pasilinksminti] yra blogai, nes tai žiauru. Tai išduoda žmogaus abejingumą kančiai ir gali pasireikšti jo elgesyje su kitomis racionaliomis būtybėmis. "^[61]

Gyvūnų teisės

Peter Singer (1946–)

Peter Singer teigia, jog žmonių ir gyvūnų poreikiai turi būti vertinami vienodai.

Peter Singer yra utilitaristas ir stipriai remiasi Bentham idėjomis. Jis teigia, jog būtybės gebėjimas jausti skausmą arba malonumą yra esminis bruožas, į kurį reikia atsižvelgti. Kadangi dauguma gyvūnų yra jaučiantys, mes negalime ignoruoti jiems sukeliamo skausmo ir turime atsižvelgti į jų poreikius.

Sugebėjimas kentėti arba džiaugtis yra būtina sąlyga turėti kitus interesus. <...> Būtų nesąmonė sakyti, kad akmuo turi norą būti nespardomas keliu einančio mokinio. Akmuo neturi interesų, nes jis negali kentėti. Niekas, ką mes padarytume, neturėtų jokio skirtumo jo gerovei. Sugebėjimas kentėti arba džiaugtis yra ne tik būtina, bet ir pakankama sąlyga mums sakyti, kad būtybė turi interesus ir, bent mažiausiai, norą nekentėti. Pavyzdžiui, pelė nenori būti spardoma, nes dėl to ji kentėtų. Peter Singer, Animal Liberation (Gyvūnų išlaisvinimas)‏

Anot Singer, gyvūnų poreikiai turi tokį patį moralinį reikšmingumą kaip ir tokie patys žmonių poreikiai ir turi būti vertinami vienodai laikantis vienodo vertinimo principo. Jeigu kažkieno poreikiai pradedami vertinti kaip svarbesni ir tai nepagrindžiama jokiais gerais argumentais, toks elgesys laikomas diskriminuojančiu. Singer teigia, kad vienas iš dažniausiai pasitaikančių diskriminacijos atvejų yra rūšizmas – apeliavimas į priklausymą tam tikrai rūšiai. Anot jo, tokia argumentacija yra ydinga ir lygiavertė apeliavimui į odos spalvą, tautybę, lytį ir pan.

Rasistas pažeidžia lygybės principą, teikdamas didesnę reikšmę savo rasės interesams kitos rasės interesų sąskaita. Lyčių lygybės priešininkas pažeidžia lygybės principą, teikdamas pirmenybę savo lyties interesams. Panašiai tas, kas laikosi diskriminacijos pagal rūšį, mano, kad jo rūšies interesai yra aukštesni už kitų rūšių interesus. Bet visais atvejais principas vienas ir tas pats Peter Singer, Animal Liberation (Gyvūnų išlaisvinimas)‏

Kadangi Peter Singer vadovaujasi utilitarizmu, kuriuo siekiama didžiausio galimo gėrio, praktinis jo teorijos taikymas reikalauja įvertinti kas kokius poreikius turi ir kiek kiekviena susijusi pusė nukentės arba gaus naudos tam tikroje situacijoje. Skausmo sukėlimo atveju, žmonės ir kiti gyvūnai yra laikomi lygiaverčiais. Gyvybės atėmimo atveju požiūris keičiasi. Singer teigia, kad gyvūnas nesuvokią savęs kaip būtybės, kuri turi tęstinumą į ateitį. Dėl šios priežasties yra pateisinamas beskausmis gyvūnų nužudymas, jeigu jie prieš tai gyveno gerą gyvenimą. Kadangi tai sunkiai įgyvendinama praktikoje, o ypač dideliais mastais, Singer pasisako už veganišką maistą, nepateisina kitokio gyvūnų naudojimo, kaip kad jų auginimo dėl kailių, odos, naudojimo pasilinksminimuose (cirkuose, koridoje, rodeo) ir pan.^[62]

Tom Regan (1938–)

Tom Regan savo idėjas nemaža dalimi grindžia Kanto etika, tačiau atmeta jo teiginį, kad tik racionalios būtybės turi vidinę vertę ir nusipelno pagarbos. Regan nagrinėdamas, kokiu pagrindu suteikiamos žmogaus teisės, nesutinka, jog tai lemia racionalumas, abstrakcijų supratimas, kalba ar kiti ankstesnių mąstytojų iškelti požymiai. Anot jo, teisės suteikiamos „gyvybės subjektams“ (angl. subject-of-a-life) – būtybėms, kurios yra svarbios pačios sau, nepaisant kitų vertinimo, t. y. turinčioms vidinę vertę. Iš vidinės vertės turėjimo kyla ją saugančios teisės, kurios gali varijuoti priklausomai nuo individo poreikių ir sugebėjimų. Gyvybės subjektais gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, kurie atitinka keliamus reikalavimus.^[63][64]

Mes ne tik esame šiame pasaulyje, mes suvokiame jį ir suvokiame tai, kas mums nutinka. Dar daugiau, tai, kas nutinka mūsų kūnams, laisvei ar pačiai gyvybei rūpi mums patiems, nes turi įtakos gyvenimo kokybei ir trukmei, nepaisant to, ar kam kitam tai svarbu, ar ne. Kad ir kokie būtų mūsų skirtumai, tai yra esminiai mūsų panašumai. <...> Šie panašumai yra pakankamai svarbūs, kad turėtų juos nusakantį žodį. Aš kalbėdamas apie juos naudoju sąvoką „gyvybės subjektas“. <...> Jeigu gyvūnai patenkina šiuos reikalavimus, jie yra gyvybės subjektai. Ir jeigu jie gyvybės subjektai, tuomet jie turi teises kaip ir mes. Tom Regan, Empty Cages (Tušti narvai)‏

Gary L. Francione (1954–)

Gary L. Francione yra vienas iš abolicionistinės gyvūnų teisių teorijos pradininkų ir vystytojų. Jo teorija remiasi tiek Singer, tiek Regan argumentais. Kaip ir Singer jis mano, jog bet kuri jaučianti būtybė nusipelno moralinės vertės ir jos vienodi poreikiai turi būti tiek pat svarbūs, kiek ir kitų būtybių vienodi poreikiai. Tačiau Francione nėra utilitaristas ir kalba apie poreikius atitinkančių teisių suteikimą. Pamatinė visoms jaučiančios būtybėms suteikiama teisė – nebūti kažkieno nuosavybe ar resursu.

Gyvūnai yra mūsų turimos prekės ir neturi jokios vertės išskyrus tą, kurią nusprendžiame suteikti mes, nuosavybės turėtojai. Gyvūnų buvimas nuosavybe paverčia niekais visas pastangas ieškoti pusiausvyros pagal humaniško elgesio ar gerovės įstatymus, nes mes iš tikro ieškome pusiausvyros tarp savininkų poreikių ir nuosavybe tapusių gyvūnų poreikių. Nereikia ypatingai gerai išmanyti nuosavybės teisę ar ekonomiką, kad suprastum, jog tokia pusiausvyra retai arba niekada nenusvirs į gyvūnų pusę. <...> Tai, kad gyvūnai yra nuosavybė, mums leidžia nekreipti dėmesio į jų norus ir sukelti jiems skausmą, kančią ar net mirtį kai tai yra ekonomiškai naudinga Gary L. Francione, Introduction to Animal Rights (Įvadas į gyvūnų teises), įžanga‏

Francione pasisako už siekį panaikinti gyvūnams nuosavybės statusą ir suteikti jiems kitas, poreikius atitinkančias, teises. Tai reikštų, jog žmonės negalėtų gyvūnų naudoti kaip resursų gaunant maistą, rūbus, pramogas ir kita. Taip pat akcentuojama būtinybė nekurti konfliktų tarp žmonių ir gyvūnų, stengtis jų išvengti ieškant alternatyvų. Gary Francione veganišką gyvenimo būdą laiko pagrindu siekiant panaikinti gyvūnų naudojimą.^[65]

Literatūra

• Lisa Kemmerer. In search of consistency: ethics and animals. Brill, 2006
• Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents: the moral status of animals in the history of Western philosophy. University of Pittsburgh Press, 2005
• Marc Bekoff. Encyclopedia of Animal Rights and Animal Welfare. Greenwood Press, 1998
• Michael P. T. Leahy. Against liberation: putting animals in perspective. Routledge, 1994

Išnašos

1. Česlovas Kalenda. Ekologinė etika. Rosma, 2007. p. 160
2. Animals and Ethics, Internet Encyclopedia of Philosophy
3. Lisa Kemmerer (2006), p. 288–302
4. Marc Bekoff (1998), p. 76
5. Marc Bekoff (1998), p. 293–294
6. Gary Steiner (2005), p. 114
7. Katalikų Bažnyčios katekizmas, antras skyrius, antras poskyris, 7 skirsnis, 2415–2418 paragrafai.
8. Lisa Kemmerer (2006), p. 226–227
9. The Revd Professor Andrew Linzey, Oxford Centre for Animal Ethics
10. Marc Bekoff (1998), p. 291–292
11. Lisa Kemmerer (2006), p. 347–359
12. Paul Waldau. Religion and animals. iš Peter Singer. In defense of animals: the second wave. Wiley-Blackwell, 2006. p. 71-72
13. Marc Bekoff (1998), p. 289–290
14. Lisa Kemmerer (2006), p. 302–320
15. Marc Bekoff (1998), p. 284–285
16. Lisa Kemmerer (2006), p. 321–333
17. Marc Bekoff (1998), p. 292–293
18. Lisa Kemmerer (2006), p. 333–347
19. Diogenes Laertius, Iškilių filosofų gyvenimai ir nuomonės, 8 knyga, 13, Wikisource
20. Gary Steiner (2005), p. 45-50
21. Norm Phelps. The longest struggle: animal advocacy from Pythagoras to PETA. Lantern Books, 2007. p. 26-27
22. Empedoklis. Katharmoi. 137 fragmentas. iš Routledge History of Philosophy: From the beginning to Plato. Routledge, 1997. p. 183
23. Gary Steiner (2005), p. 50
24. Gary Steiner (2005), p. 55
25. Politics (Aristotle)/Book 1, Wikisource
26. Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents: the moral status of animals in the history of Western philosophy. Univ of Pittsburgh Press, 2005. p. 57-76
27. Angus Taylor. Animals and ethics: an overview of the philosophical debate. Broadview Press, 2003. p. 35
28. Markas Tulijus Ciceronas, De natura deorum (Apie dievų prigimtį), 2 knyga‏
29. Gary Steiner (2005), p. 77-92
30. Gary Steiner (2005), p. 94-103
31. Gary Steiner (2005), p. 103–111
32. Gary Steiner (2005), p. 116–119
33. Šv. Augustinas, De moribus ecclesiae catholicae et de moribus Manichaeorum, 2 knyga, 17 skyrius, 57 paragrafas.
34. Šv. Augustinas, De moribus ecclesiae catholicae et de moribus Manichaeorum, 2 knyga, 17 skyrius, 59 paragrafas.
35. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, 1 d., 65 kl., 2 sk.
36. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, 1-2 d., 102 kl., 6 sk.
37. Tomas Akvinietis, Summa Contra Gentiles 3 Archyvuota kopija 2017-11-23 iš Wayback Machine projekto., 112 skyrius, 12 pastraipa
38. Michael P. T. Leahy (1994), p. 80-84
39. Gary Steiner (2005), p. 126–131
40. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, 1-2 d., 102 kl., 6 sk.
41. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, 2-2 d., 64 kl., 1 sk.
42. Michael P. T. Leahy (1994), p. 84
43. Michael P. T. Leahy (1994), p. 84-91
44. Gary Steiner (2005), p. 138–148
45. Voltaire. [http://history.hanover.edu/texts/voltaire/volanima.html The Philosophical Dictionary, Animals
46. Thomas Hobbes. The Citizen, VIII. Of the Rights of Lords over their Servant, X
47. John Locke, An Essay Concerning Human Understanding, Book 1, Introduction – Chapter I Archyvuota kopija 2010-04-30 iš Wayback Machine projekto.
48. Gary Steiner (2005), p. 155–162
49. Gary Steiner (2005), p. 166–164
50. Immanuel Kant, Die Metaphysik der Sitten (Dorovės metafizika), 2 dalis, 1 skyrius
51. Gary Steiner (2005), p. 162–164
52. Gary Steiner (2005), p. 164–166
53. Gary Steiner (2005), p. 177–179
54. Jean Jacques Rousseau. [http://www.constitution.org/jjr/ineq_02.htm Discourse on the Origin and Basis of Inequality Among Men, Preface
55. Arthur Schopenhauer. Die Welt als Wille und Vorstellung (Pasaulis kaip valia ir vaizdinys), 1 tomas, 4 knyga, 67 skyrius
56. Gary Steiner (2005), p. 184–189
57. Gary Steiner (2005), p. 190–197
58. Charles Darwin, The Descent of Man, Chapter IV: Comparison of the Mental Powers of Man and the Lower Animals (Continued)
59. Peter Carruthers. Against the moral standing of animals Archyvuota kopija 2010-05-31 iš Wayback Machine projekto., iš Christopher W. Morris. Practical Ethics: questions of life and death. Oxford University Press, 2010
60. Carl Cohen, Tom Regan. The animal rights debate. Rowman & Littlefield, 2001
61. Peter Carruthers. The Animals Issue: Moral Theory in Practice. Cambridge University Press, 1992. p. 153–154
62. Singer, Peter. Animal Liberation: A New Ethics for our Treatment of Animals. New York Review/Random House, New York, 1975; Cape, London, 1976
63. Tom Regan. The case for animal rights. University of California Press, 2004, 2nd edition. p. 266–330
64. Lisa Kemmerer (2006), p. 60-68
65. Francione, Gary L. Introduction to Animal Rights. Temple University Press, 2000

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.