Gorža
.JPG)
Gorža (pranc. gorge - kaklas, gerklė) – tai fortifikacinio objekto užnugario zona, kur gali būti įrengtos goržos kareivinės, kiti statiniai. Šioje teritorijoje gali stovėti ir goržos kaponierius, kuris esant reikalui užtikrintų užnugario prieigų saugumą. Esant bastioninei tvirtovei, iš pagrindinio statinio susisiekiama per goržas su jos bastionais, kurių viena pusė, nukreipta į tvirtovės vidų, yra atvira ir turi palyginti neplatų praėjimą.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prancūziško termino, prigijusio tvirtovių, pilių, fortų, kitų panašių objektų įrengimo srityje, aiškinimas susijęs su tuo, kad atskiri įtvirtinimai, išdėstyti į priekį už glasio (priedangos pylimo, juosiančio gynybinį griovį), buvo sujungti su pridengtu, dažnai siauru, praėjimu per tranšėją, ir tuo ši gynybinė schema statinio plane priminė galvą ir kaklą.
Goržos zona
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gorža apibūdina atvirą išėjimą iš įtvirtinto objekto į užnugario pusę. Saugiam įgulos susisiekimui su užnugariu užtikrinti paprastai yra išnaudojamos palankios vietinio reljefo formos arba įrengiamos tranšėjos, be to, gali būti papildomai suformuojami natūralaus grunto pylimai. Vienu iš jų akivaizdžių pavyzdžių fortifikacijoje yra liunetės. Tai atskiri ir palyginti nedideli pusmėnulio formos gynybiniai įtvirtinimai, talpinantys gynėjų kovines pozicijas, įrengti priešais tvirtovę ir neturintys pridengimo iš savo užnugario pusės. Ši pusė vadinama goržos zona. Nesant goržos, toks įtvirtinimas vadinamas liunete su pridengtu užnugariu, t. y., redutu, skirtu žiedinei gynybai nuo priešo atakų iš bet kurios pusės. Čia reduto gorža paprastai pridengta panašiu arba kiek menkesniu pylimu, kaip ir kitos šio statinio dalys.