Guambijai
| Guambijai | |
|---|---|
 Guambijai
| |
| Gyventojų skaičius | ~21 tūkst. |
| Populiacija šalyse |  Kolumbija(Kaukos departamentas) |
| Kalba (-os) | guambijų, ispanų |
| Religijos | krikščionybė (katalikybė, protestantizmas) |
| Giminingos etninės grupės | avai, kajapai, čibčai |
Guambijai (isp. guambianos, t. p. moguex, sav. misak) – indėnų čibčų tauta, gyvenanti Kolumbijoje, vakariniuose Centrinės Kordiljeros šlaituose, daugiausia Kaukos departamente (ypač apie Silviją). Gyventojų skaičius – ~21 tūkst. žmonių. Skirstosi į tikruosius guambijus ir giminingas tauteles. Šneka guambijų kalba (kokonukų-guambijų; totorų tarmė išnykusi), kuri priskiriama barbakoa kalbų šeimai. Taip pat kalba ispaniškai. Tikintieji – Romos katalikai, yra ir protestantiškų bažnyčių narių.
Senoji guambijų kultūra buvo artima pietų Kolumbijos ir Ekvadoro kalnų tautų kultūroms. Ispanų užkariauti 1536 m., o į katalikybę atversti XVI a. pab.
Tradiciniai verslai: kaplinė, rečiau ariamoji, vietomis lydiminė žemdirbystė (kalnuose augina bulves, svogūnus, šlaituose – kukurūzus, kviečius; taip pat savo reikmėms ir pardavimui augina pupeles, bananus, kopūstus, cukranendres, kavą, aitriąsias paprikas), gyvulininkystė (arkliai, mulai, kiaulės, galvijai, avys, triušiai, vištos, seniau – jūrų kiaulytės), smulkių žvėrių medžioklė, audimas naminėmis staklėmis, medžio drožyba. Derliumi, rankdarbiais prekiauja miestų ir miestelių turguose.
Gyvenvietė padriko plano. Namai stačiakampiai, paprastai dviejų kambarių. Guambijai įgudę statyti virvinius tiltus iš lianų ir bambuko. Vyrai dėvi marškines kelnes iki kelių ir mėlyną palaidinę su odine juosta, taip pat vilnonį juodą arba pilką pončą, sandalus; moterys – ryškią medvilninę palaidinę, sijoną, vieną ar keletą vilnonių mėlynų skraisčių, ties krūtine susegtų segtuku, plačią baltą išrašytą juostą, biserio ir sidabro papuošalus. Tiek vyrai, tiek moterys galvą dengia šiaudinėmis arba fetrinėmis skrybėlėmis siaurais bryliais.
Guambijų virtuvės pagrindas – augaliniai produktai. Geria kavą, kokos gėrimus, naudoja aštrius prieskonius. Tradiciškai druskos į maistą neberia, o ją bevalgant laižo.
Išlikę tarpusavio pagalbos, talkų papročiai. Iki XX a. 5-ojo dešimtmečio buvo bendruomenės vadų bendrijos. Šeima mažoji, neolokalinė. Išlaikę ikikrikščioniškos tikybos ir mitologijos bruožų.[1]