Ilaba – karo dievas Mesopotamijos mitologijoje. Didžiausią svarbą dievybės kultas įgavo Akado imperijos laikotarpiu, Ilaba laikytas asmeniniu Akado karalių dievu. Aptikta šiuo laikotarpiu datuojamų cilindrinių antspaudų su Ilabos vardu. Babilone būta šio dievo šventyklos.[1]
Karaliaus Sargono įraše Ilaba, asmeninis valdovo dievas, tapatinamas su Zababa.[2] Minima, kad Ilabos vėzdo galia padėjusi Sargonui įveikti Uruką.[3] Žlugus Akado imperijai, nunyko ir Ilabos kultas, dievybė minima tik kelete įrašų.[1] Apie 1600 m. pr. m. e. Ilabos kultas dar buvo paplitęs Maryje tarp amoritų. Teigiama, jog Ugarito dievų sąrašuose minimas ilib gali reikšti Ilabą, tačiau tas pats žodis ilib buvo vartojamas ir bendresne reikšme (pvz., Akchato epe ilib įvardijamas šeimos dievas).[4] Ilaba paminėtas kudurru akmens, datuojamo VIII a. pr. m. e., įraše. Viename aiškinamajame babiloniečių astronominiame tekste Akėčių žvaigždynas įvardijamas „Ilabos ginklu“.[1]
Ikonografijoje Ilaba nėra vaizduojamas. Vis dėlto būta bandymų Ilabą sieti su vadinamąja „figūra su vėzdu“.[1]
Pats vardas Ilaba sudarytas iš akadų kalbos žodžių, reiškiančių „dievas“ ir „tėvas“.[5]