Irijus

Irijus taip pat vyrijus, vyrajus, vyrėjus (rus. ирий, ирей, вирий, вырий, вырей, bltr. вырай, ukr. вирій, lenk. wyraj, ček. irij) – mitinis pasaulis slavų mitologijoje – šiltas jūrinis pietų ar pietvakarių kraštas, kur žiemoja paukščiai ir gyvatės, auga pasaulio medis, kur keliauja mirusiųjų sielos.[1] Apibendrintas anapusinio pasaulio pavadinimas.[2]

Slavų mitologijoje tikima, kad paukščiai rudenį išskrenda į irijų

Ukrainiečių mitologijoje skiriamas paukščių irijus už kalnų, už vandenų, už miškų, ir vabzdžių irijus po žeme.[3] Sakoma, kad paukščiai į irijų patraukia rugsėjo 14 d., kai minima Švč. Kryžiaus Išaukštinimo diena, o grįžta kovo 26 d., 40-ies Sebastijos kankinių dieną. Tikima, kad raktus nuo irijaus turi gegutė arba varna. Taip pat slavų tikėta, kad gandrai (arba lėliai) iš irijaus atnešantys dar negimusių vaikų sielas. Taigi, irijuje žmonių sielos išbūnančios ne amžinai, o iki kito persikūnijimo.[4]

Irijus (ирье) pirmą kartą minimas 1099 m. Vladimiro Monomacho pamokyme.

Pavadinimo etimologija neaiški. Žodis laikytas skoliniu iš iranėnų *аirуā- („arijų šalis“), kildintas iš slavų virъ („verpetas, sūkurys“),[5], laikytas skoliniu iš vakarų baltų *i̯uriai̯ („jūros“, plg. prūs. iuriay), o formos su vy- atsiradusios iš junginio *vъ irejъ („irijuje“).[6]

Baltų mitologijoje irijus atitinka dausas.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Мифы народов мира. , ВЫРИЙ – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  2. ↑ Успенский Б. А. Филологические разыскания в области славянских древностей. – М.: Издательство Московского университета, 1982.
  3. ↑ Левкиевская Е. Е. Как устроен загробный мир // Мифы русского народа. – М.: Астрель, Аст, 2000.
  4. ↑ Szyjewski, Andrzej (2004). Religia Słowian. Kraków: Wydawnictwo WAM.
  5. ↑ и́рей. Max Vasmer. Russisches etymologisches Wörterbuch. I–III t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1953–1958.
  6. ↑ Вырай. В. У. Мартынаў, Г. А. Цыхун, Р. М. Малько. Этымалагічны слоўнік беларускай мовы, II t., Мінск: Акадэмія навук БССР, 1980.