Centaurea phrygia Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis |
---|
Juodgalvė bajorė (Centaurea phrygia) |
Mokslinė klasifikacija |
Binomas |
Centaurea phrygia L. |
Juodgalvė bajorė (Centaurea phrygia) – astrinių (Asteraceae) šeimos bajorių (Centaurea) genties augalas. Tai reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Tai daugiametis, 25–80 cm aukščio žolinis augalas, apaugęs šiurkščiais, daugialąsčiais plaukeliais. Šakniastiebis medėjantis. Stiebas status, briaunotas, dažniausiai šakotas. Lapai ištisiniai, pailgai lancetiški arba lancetiški, viršutiniai kiaušiniški, dantyti, plaukuoti.
Graižai vidutinio dydžio, iki 2 cm skersmens, sustorėjusiais kotais, pavieniai arba skėtiškose kekėse. Išorinių skraistlapių prieduras atsilošęs žemyn, juodas su ruda, lancetiška, šukiškai kutuota, yliška viršūne, tokio pat pločio, kaip pagrindinė skraistlapio dalis, atskirtas nuo jos persmaugimu. Vidinių skraistlapių prieduras rombiškas ar beveik apskritas, paltesnis už pagrindinę dalį, lygiakraštis arba su juodais, ilgais, yliškai šeriškais kutais, arčiau pamato tankesniais, prie viršūnės retesniais. Vainikėlis purpurinis ar rausvas.
Žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Vaisius pilkšvai rusvas, 3–3,5 mm ilgio. Skristuko plaukeliai maždaug 2 kartus trumpesni už vaisių.
Diploidinis, 2n = 22, chromosomų rinkinys rastas Rusijoje, tetraploidinis, 2n = 44, rastas Slovėnijoje.[1]
Savaime paplitusi Vidurio ir Šiaurės Europoje, išskyrus arktinę juostą, ir Vakarų Sibire. Lietuvoje reta, daugiau rasta Vakarų ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje; Pietų Lietuvoje nepastebėta, Vidurio ir Rytų Lietuvoje labai reta.
Auga pievose, krūmuose, pamiškėse, kirtimuose, miškų aikštelėse, pakelėse.
Augalu minta kai kurios drugių (Lepidoptera) būrio rūšys būdamos lervų stadijose, tai – mėlyninis žievėsprindis (Ectropis crepuscularia), pieninė kukulija (Cucullia lucifuga), juodaraštis ankstyvasis pelėdgalvis (Orthosia gothica).[2]
Į Lietuvos saugomų augalų sąrašus rūšis įrašyta nuo 1981 m. Nyksta sukultūrintuose, per intensyviai naudojamuose, taip pat apleistuose, užželiančiuose krūmais pievų plotuose, susivėrusiose miško bendrijose. Norint išsaugoti rūšį, reikia šienauti pievas.
Yra išskiriama 14 porūšių, paplitusių įvairiuose regionuose ir valstybėse: [3][4]