Kalinimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kalinimas - teismo skiriama laisvės atėmimo bausmė, sunkesnė už kitas laisvės atėmimo formas. Pasižymi griežtesniu režimu sustiprinta nuteistųjų apsauga ir priežiūra, maksimalia jų izoliacija.

Istorija

Lietuvoje iš pradžių suimtieji buvo kalinami tik iki nuosprendžio įvykdymo (mirties bausmės nusikaltusiojo sužalojimo) arba jų išpirkimo. Pagal Lietuvos statutą kalėjimu buvo baudžiama rečiau, negu piniginėmis baudomis. XIX a. Lietuvoje kylant anticariniam judėjimui caro valdžia pradėjo vis plačiau taikyti kaip slopinimo priemonę. Buvo kalinami 1831 ir 1863 sukilimų dalyviai, vėliau - rev. judėjimo dalyviai. Lietuvos respublikoje režimą ir sąlygas iš pradžių reglamentavo 1919 „laikinas įstatymas apie namus suimtiesiems“ ir atitinkama instrukcija kalėjimų viršininkams. Kalinimo (ypač rev. polit. kalinių) sąlygos nuolat sunkėjo. Pagal teisingumo ministro 1932.IX.22 aplinkraštį kaliniai buvo skirstomi į grupes. Kalinant buvo siekiama demoralizuoti rev. polit. kalinius, palaužti jų solidarumą ir fiziškai juos išsekinti.

Kalinimo režimai

• Bendrasis
• Griežtasis

Griežtasis režimas kalinimas skiriamas retai - dažniausia laisvės atėmimo forma yra laikymas pataisos darbų kolonijose.

Kalėjime laikomų nuteistųjų teises, pareigas, režimo sąlygas reglamentuoja įstatymai. Pagal baudžiamąjį kodeksą kalinimas gali būti skiriamas tik už itin pavojingų valstybinių ir kitų sunkių nusikaltimų padarymą bei visuomenei labai pavojingiems pilnamečiams nusikaltėliams.

Pataisos darbų kolinijos

Kalėjimu pakeičiamas laisvės atėmimas pataisos darbų kolonijose už piktybiškus režimo pažeidimus. Kalinimas gali būti skiriamas visam laisvės atėmimo laikui arba jo daliai. Už pavyzdingą elgesį ir sąžiningą darbą nuteistieji iš kalėjimo gali būti perkelti bausmei toliau atlikti į pataisos darbų kolonijas, kai jie atbūna nemažiau kaip pusę nuosprendžiu paskirto laiko.