Kalinin K-7

Kalinin K-7
Tipas Sunkusis bombonešis / avialaineris
Gamintojas Charkivo aviacijos gamykla, Sovietų Sąjunga
Kūrėjas Konstantinas Kalininas
Gamybos metai 1931–1933 m.
Pirmas skrydis 1933 m. rugpjūčio 11 d.
Baigtas naudoti 1933 m. lapkričio 21 d.
Būsena Sunaikintas aviakatastrofoje
Pagaminta vnt. 1

Kalinin K-7 (rus. Калинин К-7) – sunkusis eksperimentinis orlaivis, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sukurtas ir išbandytas Sovietų Sąjungoje. K-7 buvo neįprastos konfigūracijos monoplanas, iš dalies atitinkantis „skraidančio sparno“ koncepciją, su dviguba nutolusia uodega, po sparnais įrengtose gondolose sumontuota fiksuota važiuokle ir kulkosvaidžių bokšteliais. Lėktuvas buvo projektuojamas tiek karinei (sunkusis bombonešis), tiek civilinei (oro laineris) paskirčiai.

Konstrukcija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

K-7 – mišios konstrukcijos monoplanas, iš dalies atitinkantis „skraidančio sparno“ koncepciją. Fiuzeliažas gamintas iš suvirintų chromo-molibdeno plieno vamzdelių. Pilotų kabina, keleivių salonas ir krovinių skyrius buvo įrengti 2,3 m storio, 10,6 m pločio, 6 m ilgio centroplano viduje.[1] Nuo centroplano tęsėsi pusiau elipsiniai sparnai, kuriuose buvo įrengta 14 kuro cisternų. Centroplanas buvo dengtas duraliuminio skarda, sparnai – drobe. Sparnuose buvo įrengti tuneliai variklių aptarnavimui skrydžio metu.

Važiuoklę sudaro du lakštine skarda dengti vežimėliai su trimis ratais (padangos – „Good Year“), kairėje gondoloje buvo įrengtos durys ir laiptai į saloną.

Kalinin K-7 Charkivo aviacijos gamyklos aerodrome

K-7 suprojektavo Pirmojo pasaulinio karo aviatorius ir aviakonstruktorius Konstantinas Kalininas. K-7 buvo vienas didžiausių orlaivių, pagamintų iki reaktyvinio amžiaus pradžios. Orlaivio jėgainė buvo neįprasta – ją sudarė priekiniame sparno krašte sumontuoti šeši varikliai su traukiančiais propeleriais ir vėliau, paaiškėjus, kad variklių galios nepakaks, galinėje sparno dalyje pridėtas vienas variklis su stumiančiu propeleriu.

Lėktuvas buvo kuriamas tiek kaip bombonešis, tiek kaip keleivinis laineris. Civilinėje konfigūracijoje buvo numatyta įrengti sėdimas vietas 128 keleiviams arba 64 – prabangesnėje miegamųjų kupe konfigūracijoje, krovininis variantas galėjo gabenti iki 7 000 kg pašto. Karinis transportinis variantas galėjo pervežti 112 pilnai aprūpintų desantininkų. Bombonešio konfigūracijoje orlaivis galėjo vežti iki 9 000 kg bombų, būti ginkluotas aštuoniomis 20 mm kalibro patrankomis, aštuoniais 7,62 mm kalibro kulkosvaidžiais.[2] Pateikimui į galinius pabūklų lizdus uodegos sijose buvo įrengti elektra varomi vežimėliai.

Gamyba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
K-7 įgula prieš bandymų skrydį

K-7 buvo statomas Charkive 1931–1933 m. Orlaivis pirmam skrydžiui pakilo 1933 m. rugpjūčio 11 d.[3]

Jau labai trumpo pirmojo skrydžio metu išryškėjo nestabilumas ir stipri sparno vibracija. Problemą buvo mėginama išspręsti sutrumpinant uodegos strypus ir sutvirtinant visą konstrukciją. Manoma, kad nepakankamos tuometinės žinios apie natūralius konstrukcijų vibracijų dažnius sukliudė sukurti stabilią konstrukciją.

Bandymai ir katastrofa

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viso lėktuvas atliko septynis bandomuosius skrydžius. 1933 m. lapkričio 21 d. vykusio maksimalaus greičio nustatytmų bandymo metu įvyko konstrukcijos vibracijos ir jos sukelto flaterio sąlygota avarija, kurios metu lėktuvas buvo sunakintas, žuvo 14 iš 20 jame buvusių asmenų ir vienas, buvęs ant žemės.[3][4]

Kalinin K-7 skrydyje

Avarija įvyko praėjus vos keletui dienų po to, kai apie orlaivio egzistavimą paskelbė „Pravda“, pareiškusi, kad tai „didžiausios politinės svarbos pergalė“, nes lėktuvas buvo pagamintas iš sovietinio, o ne importinio plieno.[5]

Aviacijos žurnale „Flight International“ teigta, kad buvo rimtai tiriama sabotažo versija, nes tyrimo komitete dalyvavo valstybės saugumo struktūra – OGPU. Oficialiose tyrimo išvadose nuorodų į sabotažą nebuvo pateikta. Avarija pasinaudojo su K. Kalininu konkuravęs ir gerus ryšius su sovietinės aviacijos pramonei vadovavusi Anastasu Mikojanu palaikęs Andrejus Tupolevas: nors 1933 m. buvo numatyta dar dvejų prototipų gamyba, šis užsakymas iki 1935 m. buvo atšauktas.

2008 m. kuriant filmą „Dau“ (rež. Ilja Chžanovskis) Charkivo aviacijos gamykloje buvo sukurtas naūralaus dydžio „K-7“ maketas.

Techniniai duomenys (K-7)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendrosios charakteristikos

Radijo bangomis valdomas tikslus K-7 modelis
  • Įgula: 11 (2 pilotai, šturmanas/bombarduotojas, radijo operatorius/šaulys (priekinė 20 mm patranka), borto inžinierius, 4 šauliai (suporuoti kulkosvaidžiai ŠKAS keturiose gondolose įrengtuose lizduose), 2 šauliai (20 mm patrankos uodegos sijų galuose)
  • Keliamoji galia:
    • civilinis variantas: 128 keleiviai
    • krovininis variantas: 7 000 kg krovinio / 112 desantininkų
    • bombonešio variantas: 9 000 kg bombų (kituose šaltiniuose – iki 16 600 kg)
  • Ilgis: 28,00 m
  • Sparno mojis: 53,00 m
  • Aukštis: 12,40 m (iki variklio gaubto viršaus)
  • Sparnų plotas: 454,00 m²
  • Proilgis: 6.2
  • Sparno profilis:
    • pagrindas: TsAGI R-II (22%);
    • galiukas: TsAGI R-II (19%)[6]
      K-7 brėžinys
  • Svoris:
  • Kuro bakų talpa: 9 130 l vidiniuose sparnų bakuose
  • Jėgainė: septyni V-12 tipo skysčiu aušinami varikliai Mikulin AM-34F po 552 kW (750 AG) (610 kW (830 AG) kilimo galios) kiekvienas
  • Propeleriai: dvimenčiai, fiksuoto žingsnio

Skrydžio duomenys

Ginkluotė (projektinė)

  • Pabūklai:
  • trys 20 mm kalibro patrankos (mažiausiai)
  • aštuoni 7,62 mm kulkosvaidžiai (mažiausiai)
  • Bombos: iki 9 000 kg bombų

Taip pat skaityti

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • (DE) Korrell, Peter: TB-3. Die Geschichte eines Bombers. 1. Auflage. Transpress, Berlin 1987, ISBN 3-344-00116-7, p. 175–177.
  • (DE) Kopenhagen, Wilfried, Beeck, Jochen K.: Das große Flugzeugtypenbuch. 1. Auflage. Motorbuch, Stuttgart 2005, ISBN 3-613-02522-1, p. 465 ir 734/735.
  • (DE) Peter Alles-Fernandez (Hrsg.): Flugzeuge von A bis Z. Consolidated PBY–Koolhoven FK 55. Band 2. Bernard&Graefe, Koblenz 1988, ISBN 3-7637-5905-0, p. 413.
  • (RU) Поликовский, Алексей, Как ломали крылья // Новая газета. – 2018. – № 117 (2838). – p. 19.
  • (RU) Путешествие по городам. Харьков. Илл. еженедельник «События», № 32 (149), 21-27 августа 2008, стр.30
  • (RU) Шавров В.Б. История конструкций самолетов в СССР до 1938 г.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Nemecek, Vaclav. The History of Soviet Aircraft from 1918. Willow Books. ISBN 978-0002180337.
  2. ↑ Bill Gunston (1991 m. spalio mėn.). Giants of the sky: the biggest aeroplanes of all time. Patrick Stephens. ISBN 1852602589.
  3. ↑ 3,0 3,1 Yenne, Bill , The World’s Worst Aircraft
  4. ↑ „Huge Soviet Plane Crashes, Killing 14“. New York Times. November 23, 1933.
  5. ↑ "The K-7 disaster Flight, November 30, 1933 p1201
  6. ↑ Lednicer, David.

Išorinės nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]