Karanovo kultūra

←

6000 m. pr. m. e. – 2700 m. pr. m. e.

→

Dab. valstybės

Bulgarija, pietų Rumunija

Ist. regionas

rytų Balkanai

Amžius

neolitas, bronzos amžius

Karanovo kultūra – neolito ir bronzos amžiaus pradžios archeologinė kultūra, Pavadinta Karanovo gyvenvietės (netoli Nova Zagoros), tirtos 1946–1957 m. bulgarų archeologo V. Mikovo ir G. Georgijevo vardu.

Arealas

Karanovo kultūra 6000–2700 m. pr. m. e. buvo paplitusi Pietų (Maricos slėnis) ir Vidurinėje Bulgarijoje, Pietų Rumunijoje. Skiriami šeši Karanovo kultūros laikotarpiai.

Kultūra

Neolite (1-3 laikotarpiai) Karanovo kultūros žmonės – žemdirbiai – atsikėlė į Maricos slėnį, manoma, per Makedoniją ir Vakarų Bulgariją. Kultūrai būdinga savita kaimų architektūra ir keramika. Kaimai buvo išplanuoti lygiagrečiomis gatvėmis, namai stovėjo vienas greta kito, aptverti tvora, manoma, kaime gyveno apie 300 žmonių. Gyveno dideliuose stačiakampiuose pastatuose, statytuose iš plonų rąstelių, sienas glaistė moliu, grindis klojo iš perskeltų rąstų. Namo viduryje buvo didelė krosnis. Augino kviečius, miežius, avižas, žirnius ir lęšius. Naudojo raginius pjautuvus su titnaginiais ašmenimis, akmeninius ir kaulinius įrankius, rasta akmeninių girnų, kaulinių šaukštų. Veisė avis ir ožkas. Keramika – tulpės pavidalo vazos su cilindrine kojele, raudoname fone išdažytais baltais ornamentais (įvijomis, trikampiais), tinkliniu raštu. neolito pabaigoje pradėta naudoti pilka ir juoda (aprūkyta dūmais) keramika, puošta įdubomis ir apkrėsta balta pasta.

Vėlesniais laikotarpiais kaimai nesiplėtė, namai buvo atnaujinami arba perstatomi, greičiausiai dėl gynybinių sienų, dažniausiai kaimą juosė 3 eilių statinių tvora, saugojo pylimai. 3-4 laikotarpiu (5500–5000 m. pr. m. e.) Karanovo kultūra ėmė plisti, kai kurie jos elementai pasiekė Dunojaus žemupį, Dramos slėnį (už Rodopų kalnų) ir Trakijos lygumas. Iš 6 laikotarpio, veikiant Gumelnicos kultūrai susiklostė lokalinė Gumelnicos-Karanovo kultūra. Rasta namų su krosnimis, grūdų atsargų, keramikos, puoštos grafitais, jos gyvenviečių gausu Rumunijoje ir šiaurės Makedonijoje – jų žinoma apie 1000. Apie 2700 m. pr. m. e. Karanovo kultūra sunyko dėl kurganų kultūros žmonių antplūdžio iš rytų stepių.^[1]

Šaltiniai

↑ Karanovo kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 399 psl.

Literatūra

S. Bökönyi (Hrsg.), Neolithic of Southeastern Europe and its Near Eastern connections. International Conference 1987 Szolnok-Szeged. Varia Archaeologica Hungarica II (Budapest, 1989).
J. Chapman, The early Balkan village. In: O. Grøn/E. Engelstad/I. Lindblom (Eds.), Social space. Human Spatial Behaviour in Dwellings and Settlements (Odense 1991).
M. Garašanin, Kulturströmungen im Neolithikum des südlichen Balkanraumes. Prähist. Zeitschr. 73, 1998, 25-51.
S. Hiller, V. Nikolov (Hrsg.), Karanovo III. Beiträge zum Neolithikum in Südosteuropa Österreichisch-Bulgarische Ausgrabungen und Forschungen in Karanovo, Band III (Wien 2000), ISBN 3-901232-19-2.
S. Hiller/V. Nikolov, Karanovo. Die Ausgrabungen in Südsektor, 1984–1992 (Salzburg – Sofia 1997).
M. Lichardus-Itten/J. Lichardus, Strukturelle Grundlagen zum Verständnis der Neolithisierungsprozesse in Südost- und Mitteleuropa. In: E. Jerem/P. Raczky (Hrsg.), Morgenrot der Kulturen. Frühe Etappen der Menschheitsgeschichte in Mittel- und Südosteuropa. Festschrift für Nándor Kalicz zum 75. Geburtstag (Budapest 2003) 61-81.
J. Pavúk, Zur Frage der Verbreitung des Neolithikums auf dem Zentralbalkan und in Mitteleuropa. In: F. Draşovean, The Vinča Culture, its Role and Cultural Connection (Timişoara 1996) S. 23-40.

[1] Karanovo kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 399 psl.

[1]