Vokietijos Imperijos KOP leitenantas Wittmann’as (greičiausiai iš Bavarijos Flieger Abteilung 287) prie LVG C.V Nr. CV1026, Malmaison aerodrome netoli Laono (Prancūzija).
C.V buvo sukurtas įmonėje „Deutsche Flugzeugwerke“, kuri jų, su indeksu DFW C.V, pagamino apie du tūkstančius. Trūkstant gamybinių pajėgumų, šių orlaivių licencines kopijas gamino ir kitos Vokietjos ir Austrijos-Vengrijos įmonės – Aviatik – (apie 1250, vadinti DFW C.V(Av) arba Aviatik C.VI), Halberstadt (75 vnt.), Bayerische Flugzeugwerke (BFW) (apie 300 vnt.), ir Schütte-Lanz.
C.V gamybą įmonėje LVG organizavo į ją iš Deutsche Flugzeugwerke 1917 m. pradžioje perėjęs Wilhelm Sabersky-Müssigbrodt. LVG gamybos C.V išsiskyrė lašo formos uodega ir kiek didesniais sparnais. Iš viso LVG pagamino 250 °C.V.[1]
C.V buvo mišrios konstrukcijos biplanas su atviromis tandeminės komponuotės piloto ir žvalgo kabinomis, vienodo ilgio sparnais. Eleronai, montuoti tik prie viršutinių sparnų, buvo aprūpinti aerodinaminiais balansyrais, išeinančias už sparno ribos.[2] Pusiau monokoko tipo korpusas buvo mišrios komponuotės – medinis ir plieno vamzdelių, apkaltas fanera. Sparnai ir vairuojančios plokštumos buvo medinės konstrukcijos, aptraukti drobe.[3] Elektros energiją gamino ant važiuoklės ašies montuojamas nedidelis generatorius su propeleriu.[4]
Į C.V buvo montuojami 185 AG (138 kW) galios C.III N.A.G. arba 163 kW (220 AG) galios Benz Bz.IV skysčiu aušinami varikliai. Pirmuosiuose modeliuose radiatorius buvo montuojamas virš viršutinio sparno, vėliau – viršutinio sparno centroplane.
Ginkluotę sudarė su propeleriu sinchronizuotas 7,92 mm kalibro piloto kulkosvaidis Spandau MG 08/15 ir ant žiedo montuojamas sukiojamas 7,92 mm kalibro žvalgo kulkosvaidis Parabellum MG14. Orlaivis galėjo vežti iki 40 kg bombų.
C.V buvo lėtesnis nei dauguma Antantės naikintuvų ir, tik pradėjus naudoti šiuos orlaivius, 1917 m. viduryje, nemažai jų buvo numušta. Visgi, orlaivis buvo labai manevringas ir vokiečių lakūnai netrukus išmoko išnaudoti šią jo ypatybę. Britų asas Dž. Makkudenas (James Thomas Byford McCudden) pasakojo, kaip oro mūšyje su dvejais C.V jam, skridusiam su S.E.5, penkias minutes nepavyko prisitaikyti ir teko atsitraukti, nors dar prieš mėnesį jam buvo nesunkiai pavykę numušti C.V.[5]
Po karo kai kurie C.V buvo pritaikyti civilinėms reikmėms – paversti keleiviniais, pašto oralviais. Didžiausias karinis C.V operatorius tapukariu buvo Lenkija, turėjosi apie 150 °C.V, iš kurių bent 42 buvo pasigaminti iš trofėjinių atsarginių dalių, apie 20 – 1919 m. pradžioje įsigyti iš besitraukusių vokiečių.[6] Šiuos orlaivius taip pat naudojo Estijos, Latvijos, Lietuvos, Sovietų Rusijos karinės oro pajėgos.[7]
Lietuvos Karo aviacija eksploatavo vieną LVG C.V (gamyklinis Nr. 9652). Apie jo dalyvavimą Nepriklausomybės kovose duomenų nėra,[8] greičiausiai jis buvo įsigytas išardytas į dalis. 1923 m. pradžioje šis orlaivis pradžioje buvo kapitaliai suremontuotas, jam pagaminti nauji sparnai ir uodegos plokštumos, pakeista daug konstrukcinių elementų. Kadangi orlaivis buvo laikomas pagamintu iš naujo, jam buvo priskirtas Karo aviacijos dirbtuvių gamyklinis numeris 9, kuris su ornamentu buvo nupieštas ant liemens.[9]
Šis lėktuvas buvo paskirtas į 3-iąją eskadrilę. Juo kurį laiką skraidė Steponas Darius.[10]
Į Lenkijos KOP LVG C.V kraunamos bombos, 1919-1920 m.Lenkijos karinės oro pajėgos (Siły Powietrzne) – iki 150 orlaivių, naudotų ir Sovietų Rusijos-Lenkijos kare[6]
1918 m. Australijos pajėgų Palestinoje numuštas Vokietijos LVG C.V. Vėliau, kaip karo trofėjus, jis buvo išvežtas į AustralijąVokietijos Imperijos KOP (Luftstreitkrafte)
(FR) Neulen, Hans-Werner & Cony, Christophe (September 2000). „Les aigles du Kaiser en Terre Sainte“ Avions: Toute l’Aéronautique et son histoire (90): 38–46. ISSN 1243-8650.
(EN) Taylor, Michael J. H. (1989). Jane’s Encyclopedia of Aviation. London: Studio Editions.
(EN) World Aircraft Information Files. London: Bright Star Publishing.
