Ledo plaukai

Ledo plaukai ant medžio šakelės

Ledo plaukai („ledo vilna, šalčio barzda, sniego puta“) – gamtinis reiškinys, kai ant trūnijančios lapuočių medžių medienos paviršiaus susidaro ledo kristalų gijos.[1] Tai gana retas reiškinys,[2] pasitaikantis daugiausia plačialapių miškų juostoje tarp 45 ir 55° šiaurės platumos.[3]

Ledo plaukų reiškinį 1918 m. pirmasis aprašė meteorologas Alfredas Vėgeneris. Tolimesni moksliniai tyrimai parodė, kad šį reiškinį sukelia grybas sklaidžioji vaškaplutė (Exidiopsis effusa). Dėl grybo metabolizmo pro neįšalusios medienos angeles (šerdies spindulių galus) į išorę skiriasi vanduo su grybo metabolitų, lignino ir tanino nedideliais kiekiais. Šios skysto būvio išskyros medienos paviršiaus išorėje, esant minusinei temperatūrai, sušąla į ledą. Toliau į aplinką skiriantis išskyroms ir joms ledijant susiformuoja plonos ledo kristalų gijos (apie 0,01–0,02 mm skersmens, iki 10 (20) cm ilgio; gijos skersmens ir ilgio santykis yra apie 1:10 000), jos ant substrato sudaro baltų blizgančių sruogų ar garbanų pavidalo telkinius.[1] Gijos išsilaiko dėl nežinimų procesų, galbūt dėl rekristalizacijos inhibitorių, panašių į antifrizo proteinus.[3]

Ledo plaukai susidaro ant lapuočių medienos, esant drėgnam orui ir temperatūrai apie 0 °C.[3] Priklausomai nuo aplinkos sąlygų, ledo plaukai išsilaiko nuo kelių valandų iki kelių parų, vėliau ištirpsta arba suyra.[1] Medienos gabalas, kuriame susidaro ledo plaukai, gali juos suformuoti keletą metų.[3]

  1. 1,0 1,1 1,2 Ernestas Kutorgaledo plaukai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, elektroninis papildymas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2017–2022
  2. Ledo plaukai – retas reiškinys, jam susidaryti miške dabar yra palankiausios sąlygos, lrt.lt
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Hofmann D, Preuss G, Mätzler C (2015). „Evidence for biological shaping of hair ice“ (PDF). Biogeosciences. 12 (14): 4261–4273. Bibcode:2015BGeo...12.4261H. doi:10.5194/bg-12-4261-2015.