Libera, meile mano | |
---|---|
Vaizdas:Libera, My Love.jpg | |
Kilmės šalis | Italija |
Režisierius | Mauro Bolognini |
Scenaristas (-ai) | Nicola Badalluco Mauro Bolognini Luciano Vincenzoni |
Vaidina | Claudia Cardinale Adolfo Celi Rosalba Neri Carla Mancini |
Metai | 1975 |
Žanras | drama |
Trukmė | 110 min. |
Kalba | italų |
IMDb įrašas |
Libera, meile mano (it. Libera, amore mio) – 1975 m. sukurta drama.[1]
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Musolinio laikų Italija. Anarchistas Feličė dėl protestų prieš karaliaus valdžią ištremiamas į atokioje saloje įrengtą stovyklą. Jo duktė Libera perima tėvo pažiūras ir nuolatos konfliktuoja su fašistais; jos nesulaiko ir šeima: du vaikai ir sužadėtinis Mateo. Pastarasis dirba siuvėju, tačiau dėl Liberos keliamų skandalų priverstas nuolatos kraustytis iš vieno miesto į kitą. Kartą Libera, tėvo prašoma, padeda pabėgti kitam anarchistui Sandro, dėl ko įkalinama 5 metams toje pačioje stovykloje kaip ir tėvas.
Liberai neišbuvus įkalinimo įstaigoje viso termino prasideda Antrasis pasaulinis karas, stovykla uždaroma ir visi kaliniai paleidžiami namo. Ji sukelia skandalą kino teatre, dėl ko sutuoktiniams skiriamas namų areštas, o Mateo siuvykla uždaroma. Frontui priartėjus, Mateo su dukra Ana išvyksta pas gimines į kitą miestą, sūnus Karlas prisijungia prie partizanų, o Libera taip pat įsijungia į ginkluotą kovą su šalyje šeimininkaujančiais vokiečiais.
Kada karas baigiasi ir gyvenimas pradeda tvarkytis, tačiau kartą Libera įstaigoje, skirstančioje būstą, sutinka Fabio Testą – fašistą, uždariusį ją į kalėjimą. Libera bando pranešti apie tai valdžiai, tačiau sužino, jog šis dabar bendradarbiauja su naująja valdžia ir ši nieko prieš veikti išvien su buvusiais fašistais...