Lininė kirasa (angl. linothorax) – senovės Graikijoje naudoti liemens šarvai iš lininio audinio.
Linines kirasas graikai naudojo nuo Mikėnų laikų iki klasikinio periodo. Lininė kirasa pirmą kartą minima Homero „Iliadoje“. Atrodo, kad VII a. pr. m. e. pab. – VI a. pr. m. e. pr. lininės kirasos pakeitė bronzines bei žalvarines „raumenines kirasas“[1], kaip pigesnis būdas apšarvuoti graikų hoplitus. Atrodo, kad jos paplito karų su persais metu (manoma, kad Termopilų mūšyje šias kirasas naudojo masiškai[2]), o Peloponeso karo metu jos tapo gana retos. Vėl trumpam išpopuliarėjo Filipo II ir Aleksandro Makedoniečio laikais. Visiškai išnyko III a. pr. m. e., atrodo, kad jas išstūmė tuo metu Viduržemio jūros vakarinės pakrantėse paplitę grandiniai šarvai.
Dabartinės žinios apie linines kirasas daugiausia gautos iš graikų piešinių, kuriose pavaizduotos kirasos, kurias ant pečių laiko iš nugaros pusės į priekį per pečius atversti ir prie antkrūtinio pririšti atvartai ir kurios apačioje turi eilę skiaučių, dengiančių kirkšnis ir šlaunų viršutinę dalį. Kaip graikai vadino tokias kirasas nėra žinoma. Dažnai linines kirasas papildydavo prisiūtais metaliniais žvynais. Kai kurios kirasos būdavo ištisai apsiūtos tokiais žvynais[3], o dažnai jos būdavo visai bežvynės.
Iki šių laikų neliko nė vieno egzemplioriaus. Vienintelis susijęs radinys yra Šiaurės Graikijoje, Verginoje, kape rastas šarvas, kuris primena lininę kirasą, ir, atrodo, yra geležinė lininės kirasos imitacija su paauksavimais. Tikroji lininės kirasos konstrukcija iki šiol yra mokslinių ginčų objektas. Spėjama, kad lininę kirasą sudarydavo 12–20 lininio audinio sluoksnių. Kai kas teigia, kad tuos sluoksnius suklijuodavo kažkokiais gyvūniniais klijais, kiti – elastinga derva, nors greičiausiai juos perdygsniuodavo, kaip kad viduramžių dygsniuotas striukes. Kai kas spėja, kad tos kirasos būdavo visai nje iš lino, o odinės, nors tam irgi nėra įrodymų. Viename Mikėnų laikų kape yra rastas daugiasluoksnis lininis fragmentas, bet nežinoma, ar tai šarvo dalis.
Pausanias rašė, kad sarmatų daromi žvyniniai šarvai iš arklių kanopų yra daug stipresni ir geriau sulaiko dūrius negu lininės kirasos, kurios tinka medžiotojams, bet nepritaikytos kautynėms.[4]