Luisenjai
| Luisenjai | |
|---|---|
 Moteris iš Palos misijos (1936 m.)
| |
| Gyventojų skaičius | ~2500 |
| Populiacija šalyse |  Jungtinės Amerikos Valstijos(  Kalifornija)
|
| Kalba (-os) | anglų, ispanų, luisenjų |
| Vėliava | 
|
| Religijos | krikščionybė, prigimtinė tikyba |
| Giminingos etninės grupės | chuanenjai, kupenjai, kahuiljai, seranai, tongvai, paijutai |
 Vikiteka: |
Luisenjai |
Luisenjai (isp. Luiseño, sav. Payómkawichum) – indėnų tauta, gyvenanti pietvakarių Jungtinėse Amerikos Valstijose, pietinėse Kalifornijos pakrantėse. Populiacija – apie 2500 žmonių (drauge su labai artimais chuanenjais). Luisenjų kalba (Cham’teela), priklausanti jutų-actekų šeimai, jau beveik išnykusi, kalbama angliškai bei ispaniškai. Tikintieji daugiausia Romos katalikai, yra protestantų, tradicinės tikybos išpažinėjų.
Pavadinti pagal Prancūzijos Karaliaus Šv. Liudviko (isp. San Luis Rey de Francia) pranciškonų misiją.
Ikikolonijiniais laikais luisenjai gyveno San Luis Rėjaus, Santa Margaritos taip pat San Mateo upių slėniuose, o chuanenjai – San Chuano slėnyje. Šie slėniai leidžiasi nuo kalnų pašlaičių link vandenyno. XVIII a. būta 5–10 tūkst. luisenjų. Nuo 1769 m. susidūrė su ispanais. Nors pastarieji luisenjus akultūravo, bet leido išlaikyti tradicines gyvenvietes. XIX a. vid. pietų Kaliforniją užgrobus amerikiečiams, luisenjai neteko daugumos savo žemių ir 1875 m. buvo suvaryti į rezervacijas. XX a. vid. luisenjai vadovavo Kalifornijos indėnų judėjimui už savivaldą.
Verčiasi pramone, žemės ūkiu, paslaugomis. Tradicinė kultūra panaši į kitų pietų Kalifornijos indėnų. Seniau vertėsi rankiojimu (ypač gilių), medžiokle, pakrantėse – žvejyba ir jūrine medžiokle. Derlumo palaikymui rankiojimo plotai būdavo padegami. Išplėtojo krepšių pynimą, lipdytinę keramiką.
Tradicinis būstas – pusiau žeminė su kūgišku stogu iš žievių ir šakalių. Ūkinėms reikmėms įrengdavo priestatą. Apeiginėms reikmėms naudodavo apskritas pusiau požemines pirtis. Kaimo centre – apeiginis namas su aptverta aikštele piešiniams ant smėlio.
Tautiniai rūbai – pūkiniai apdangalai, sandalai, mokasinai, taip pat strėnraiščiai (vyrų), plaušiniai sijonai-prijuostės (moterų). Darydavosi tatuiruotes, dažydavosi kūną. Kaip puošmenis nešiodavo pusbrangius akmenis, lokių nagus ir kt. Vyrai turėdavo papuošimus nosyje ir ausyse, nešiodavo apeiginius galvos dangalus iš erelio, varnos plunksnų.
Gyvenvietę apgyvendindavo patrilinijinė gimininė bendruomenė, vadovaujama vado (paveldimas titulas), kunigų ir šamanų tarybos bei pagalbininko. Taip pat būdavo atskira pašvęstųjų karių klasė. Santuoka patrilokalinė. Buvo žmonos išpirkimo paprotys, santuokos tarp pusbrolių ir pusseserių, daugpatystė (seserų).
Jaunuolių įšventinimams naudodavo haliucinogeninį gėrimą iš indėninės durnaropės (Datura innoxia), per laidotuves dalindavo maistą ir dovanas. Įšventinant mergaitės ant uolų piešdavo piešinius. Daugelyje apeigų būdavo neapsieinama be piešinių iš smėlio, kurie paaiškindavo apeigos reikšmę, kosmoso sandarą. Luisenjų mitologijai būdingi pasakojimai apie mirštantį ir prisikeliantį dievą Čingičngišę (su juo susijusios ir slaptosios vyrų sąjungos) bei apie kultūrinį didvyrį-sutvėrėją. Dalį dvasinio paveldo luisenjai yra išsaugoję (laidotuvių apeigos, įšventinimai, tradiciniai valgiai ir kt.).[1]
Dabar luisenjai gyvena 6 rezervacijose:
- La Cholja (Paumos slėnis, prie San Luis Rėjaus upės, San Diego apygarda)
- Pala (San Diego apygarda)
- Pauma (Paumos slėnis, San Diego apygarda)
- Pečanga (centras – Temekula, Riversaido apygarda)
- Rinkonas (San Diego apygarda)
- Soboba (centras – San Džasintas, Riversaido apygarda)
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Luisenjų krepšys -
La Choljos bendruomenės moteris -
Luisenjų kultūros aktyvistas Ričardas Bagbis (Richard Bugbee)
