Lukarijos

Vaizdas nuo Pinčo kalvos – senoji Roma

Lukarijos (lot. Lucaria) – Senovės Romos religijoje tai šventųjų giraičių (lucus) garbinimo šventė, vykdavusi liepos 19 ir liepos 21 d. Tikroji ceremonijos prasmė nėra aiški, nes senovės istoriko Varono laikais, t. y., I a. pr. m. e., ji nepaminėta jo švenčių sąraše.^[1] Nežinoma ir dievybė, kurios garbei buvo švenčiama.^[2] Garsus romėnų politikas cenzorius Katonas aprašė giraitės kirtimo ritualą, tačiau apie dievybės pagerbimą neužsiminė.^[3]

Lukarijų prasmė

Imperatoriaus Augusto laikų istorikas Verijus Flakas^[4] Lukarijų šventimą susiejo su romėnų triuškinančiu pralaimėjimu galams Alijos mūšyje (Clades Alliensis), kuris įvyko liepos 18 d. Jis teigė, kad šventė surengta didelėje girioje, padėjusioje romėnų kariams išsigelbėti. Ji augo tarp Via Salaria prekybinio kelio ir Tibro upės, kur išlikę romėnai buvo pasislėpę. Kelias kirto mūšio lauką už 10 mylių nuo senovės Romos miesto.^[5] Taigi, giraitė turėjo būti ant Pinčo kalvos (Mons Pincius), ant kurios vėliau buvo užveisti Lukulo, Pompėjaus, Salustijaus ir kitų žymių politikų, karvedžių sodai ir parkai.^[6] Dabar Pinčo kalva atsidūrusi Romos miesto istorinėje dalyje. Lukarijos patvirtina, kad šventųjų giraičių pagerbimas buvo įprastas paprotys romėnų kovų su galais laikais.^[7]

Šventės kalendorius

Lukarijų šventimo datos pažymėtos Fasti Amiterni kalendoriuje, kuris buvo vestas nuo imperatoriaus Tiberijaus valdymo laikų ir rastas sabinų valdytame Amiterne (šalia dab. Akvilos centrinėje Italijoje). Kaip ir kitos „fiksuotos“ šventės romėnų kalendoriuje, Lukarijos vyko nelyginėmis dienomis, tarp kurių įsiterpdavo viena „nešventinė“ diena.^[8] V a. istoriko Makrobijaus^[9] teigimu, šventė prasidėdavusi naktį ir tęsdavosi iki sekančios dienos.

Pasak Antikos specialisto vokiečių istoriko Georgo Visovos, tai galėjo būti susiję su Neptūnalijomis liepos 23 d., kada buvo statomos lapais dengtos trobelės, matyt, skirtos puotauti ir pasislėpti nuo karštos vasaros saulės, aukojami jaučiai.^[10] Daugelio švenčių atsiradimas vidury vasaros, liepos mėnesį, tarp jų ir Poplifugijų liepos 5 d., dievų motinos Junonos pagerbimo 7 d., Furinalijų 25 d., akivaizdžiai susiję vandenų dievo Neptūno kultu ir sausrų grėsmės baime.^[11]

Šaltiniai

1. Varro, De lingua latina 6.3.
2. Kurt Latte, Römische Religionsgeschicte (C.H. Beck, 1992), p. 88.
3. Cato, On Agriculture 139; Robert E.A. Palmer, The Archaic Community of the Romans (Cambridge University Press, 2009), p. 106.
4. As recorded by Festus: Lucaria festa in luco colebant Romani, qui permagnus inter viam Salariam et Tiberim fuit, pro eo, quod victi e Gallis fugientes e praelio ibi se occultaverint.
5. William Warde Fowler, The Roman Festivals of the Period of the Republic (London, 1908), p. 182.
6. Fowler, Roman Festivals, p. 183.
7. Martin Henig, Religion in Roman Britain (Taylor & Francis, 1984, 2005), p. 15.
8. Michael Lipka, Roman Gods: A Conceptual Approach (Brill, 2009), pp. 38–39
9. Macrobius, Saturnalia 1.4.15.
10. Sarolta A. Takács, Vestal Virgins, Sibyls, and Matrons: Women in Roman Religion (University of Texas Press, 2008), p. 53.
11. Robert Schilling, "Neptune," Roman and European Mythologies (University of Chicago Press, 1992, from the French edition of 1981), p. 138.