Lvovo mūšis (1918)

Lvovo mūšis
Priklauso: Lenkijos–Ukrainos karas

Padėtis pralaužus Ukrainos apgultį, 1919 m. kovo mėn.
Data 1918 m. lapkričio 1 d. – 1919 m. gegužės 22 d.
Vieta Lvovas, Galicija[1]
Rezultatas Lenkijos pergalė
Konflikto šalys
Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika Antroji Lenkijos Respublika
Vadovai ir kariniai vadai
Dmytro Vitovskis
Hnatas Stefanivas 		Czesław Mączyński
Michał Tokarzewski-Karaszewicz

Lvovo mūšis, taip pat žinomas kaip Lvivo mūšis, Lembergo mūšis (ukr. Битва за Львів, lenk. Bitwa o Lwów) – mūšis, vykęs 1918 m. lapkričio–1919 m. gegužės mėn. Lvovo mieste tarp Lenkijos ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos pajėgų. Jis prasidėjo kaip karinis susirėmimas tarp Ukrainos pajėgų ir vietos lenkų pasipriešinimo, kurį vėliau sustiprino įsiveržusi Lenkijos kariuomenė. Sukėlė Lenkijos–Ukrainos karą, kurį galiausiai laimėjo Lenkija.

Mūšio aplinkybės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinis Lvovo miestas, kurį ukrainiečiai vadino Lvivu, lenkai – Lvovu, o austrai – Lembergu, buvo didžiausias istorinio Rytų Galicijos regiono miestas. 1910 m. Austrijos gyventojų surašymo duomenimis, 86 % miesto gyventojų vartojo lenkų kalbą, o 11 % pirmenybę teikė ukrainiečių kalbai.[2][3] Rytų Galicijoje ukrainiečiai sudarė apie 58 % gyventojų, lenkai – 30 %, o žydai – apie 11 % gyventojų.[4] Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir Rytų Galicijos prijungimo prie Austrijos Lvovas tapo lenkų kultūros ir mokslo bei lenkų ir ukrainiečių politinės veiklos centru.[5][6]

Įsikišus Austrijos erchercogui Vilhelmui, priėmusiam ukrainietišką tapatybę ir laikiusiam save Ukrainos patriotu, 1918 m. spalio mėn. į miestą buvo atgabenti du pulkai, sudaryti daugiausia iš ukrainiečių karių, taigi dauguma Lvove dislokuotų austrų karių buvo etniniai ukrainiečiai.[7] Be to, Bukovinoje buvo dislokuoti Ukrainos Sečės šauliai, kurie turėjo prisijungti prie mieste esančių karių. Tuo pat metu dauguma Austrijos-Vengrijos kariuomenėje tarnavusių lenkų dalinių buvo išsiųsti į kitus frontus, kad būtų išvengta abiejų grupių konflikto. Ukrainos nacionalinė taryba planavo 1918 m. lapkričio 3 d. paskelbti Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką, tačiau dėl pranešimų, kad Lenkijos likvidacinis komitetas iš Krokuvos persikels į Lvovą, datą perkėlė į lapkričio 1 d.[8]

Miesto užėmimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dmytro Vitovskis (viduryje) su dviem karininkais, 1918 m.

1918 m. lapkričio 1 d. nuo 3.30 iki 4.00 val. ryto ukrainiečių kariai užėmė Lvovo komunalinius ir karinius objektus, visame mieste iškėlė Ukrainos vėliavas ir paskelbė apie naujos Ukrainos valstybės gimimą. Austrijos gubernatorius buvo internuotas ir perdavė valdžią gubernatoriaus pavaduotojui Volodymyrui Decikevičiui, kuris savo ruožtu pripažino aukščiausią Ukrainos nacionalinės tarybos valdžią. Austrijos kariuomenės vadas paragino savo pavaldinius taip pat pripažinti tarybą. Pulkininkas Dmytro Vitovskis tapo vyriausiuoju ukrainiečių pajėgų Lvove, kurias sudarė 60 karininkų ir 1 200 karių, vadu.[8] Lvovas buvo paskelbtas Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos, kuri pretendavo valdyti Rytų Galiciją, Karpatus iki Komančos kaimo vakaruose (Komančos Respublika), Karpatų Rusią ir šiaurinę Bukoviną, sostine. Visgi vietiniai lenkai tvirtino, kad šios žemės yra lenkiškos. Ukrainiečiai entuziastingai palaikė proklamaciją, o nemaža miesto žydų mažuma iš esmės liko neutrali.[9]

Lenkų pasipriešinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkų pajėgos, kurias iš pradžių sudarė tik apie 200 žmonių, vadovaujamų Zdzisław Tatar-Trześniowski, suorganizavo nedidelį pasipriešinimo židinį vakariniame miesto pakraštyje esančioje mokykloje, kur grupė Lenkų karinės organizacijos veteranų, ginkluotų 64 pasenusiais šautuvais, stojo į kovą. Po pirmųjų susirėmimų prie lenkų pajėgų prisijungė šimtai savanorių, daugiausia skautų, studentų ir jaunuolių. Pirmąją karo dieną į lenkų gretas įstojo daugiau nei 1000 žmonių. Tai leido lenkams atkovoti kai kurias vakarines miesto dalis, o didžioji miesto centro dalis liko ukrainiečių rankose.

Lenkijos vyriausioji vadovybė Lvove, 1918 m.

Nors D. Vitovskio kariai buvo skaitlingesni, gerai aprūpinti ir užgrūdinti, jie daugiausia buvo kaimiečiai ir nebuvo įpratę kovoti mieste. Be to, elitiniams Ukrainos Sečės šauliams sunkiai sekėsi prasiveržti į miestą iš Bukovinos dėl stipraus lenkų pasipriešinimo Kleparivo priemiestyje.[8] Nors jų priešai buvo prastai ginkluoti ir dažniausiai netreniruoti, jie turėjo pranašumą – gerai pažinojo miestą, o tai buvo labai svarbu pirmosiomis gynybos dienomis. Kitą dieną lenkų pajėgos pasiekė maždaug 6000 vyrų ir moterų, iš jų daugiau kaip 1400 gimnazistų ir jaunuolių. Dėl masinio dalyvavimo kovose jie paprastai vadinami „Lvovo ereliukais“ (Orlęta Lwowskie). Lenkų gynėjų gretose taip pat buvo nemažai smulkių nusikaltėlių, kurie vis dėlto buvo vertinami už didvyriškumą.[10] Lapkričio 3 d. į miestą prasiveržė ir įžengė keli Sečės šaulių daliniai, o vadovavimas ukrainiečių pajėgoms buvo perduotas pulkininkui Hnatui Stefanivui. Lenkams pavyko sėkmingai užpulti pagrindinę geležinkelio stotį ir paimti du ukrainiečių aprūpinimo traukinius, o tai iš esmės paneigė ukrainiečių ginklų ir amunicijos persvarą. Lapkričio 5 d. ukrainiečiai buvo išstumti iš vakarinės miesto dalies, tačiau lenkų puolimas miesto centre buvo atremtas ir abi pusės pasiekė aklavietę. Kadangi nuolatinei fronto linijai nebuvo pakankamai žmonių, frontas buvo stabilus tik centre, o kitose vietovėse buvo ginami tik svarbiausi pastatai.

1918 m. lapkričio 11 d. Lenkija paskelbė savo nepriklausomybę, o kitą dieną pirmieji Lenkijos kariuomenės reguliariųjų pajėgų daliniai, vadovaujami brigados generolo Wacław Stachiewicz, įžengė į Peremislį, esantį vos už 70 km nuo Lvovo. Manydamas, kad šis žingsnis yra pasirengimo pralaužti ukrainiečių apgultį dalis, pulkininkas Stefanivas rengėsi bendram puolimui lenkų kontroliuojamose vakarinėse miesto dalyse. Nepaisant lapkričio 13–15 d. vykusių įnirtingų mūšių, lenkų gynyba atsilaikė, o ukrainiečiai buvo atstumti. Lapkričio 18 d. buvo pasirašytos paliaubos.[8]

Wojciech Kossak paveikslas, kuriame pavaizduoti „Lvovo ereliukai“.

Ukrainiečių pasitraukimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po dvi savaites trukusių įtemptų mūšių mieste lenkų būrys, kurį sudarė 140 karininkų, 1228 kareiviai ir 8 artilerijos pabūklai,[8] vadovaujamas atsikuriančios Lenkijos kariuomenės pulkininko leitenanto Michał Tokarzewski-Karaszewicz, pralaužė ukrainiečių apgultį ir atvyko į miestą. Lapkričio 21 d. ukrainiečiai buvo išstumti iš Lyčiakovo kapinių, vienos svarbiausių miesto vietų. Kitą naktį likusios ukrainiečių pajėgos pasitraukė, nors ir toliau apsupo Lvovą iš trijų pusių.[8]

Lvovo pogromas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkams užėmus miestą, chaosas baigėsi dvi dienas trukusiu pogromu, per kurį daugiausia lenkų nusikaltėliai ir kareiviai pradėjo plėšti miestą; buvo nužudyta apie 340 civilių gyventojų, iš kurių 2/3 buvo ukrainiečiai, o likusieji – žydai.[11] Žydai buvo apkaltinti bendradarbiavimu su ukrainiečiais, teigta, kad buvo nužudyta apie 150 žydų, o 500 žydų parduotuvių ir įmonių apiplėšta,[12] nors Morgenthau komisija pranešė tik apie 64 žydų žūtis. Įvedusios tvarką mieste, Lenkijos valdžios institucijos nubaudė kelis asmenis, kaltinamus dalyvavimu pogrome.

Ukrainiečių apgultis ir lenkų pergalė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl kitų miestų, į kuriuos pretendavo lenkai ir ukrainiečiai, vyko įnirtingos kovos, o mūšis dėl Lvovo tęsėsi iki 1919 m. gegužės mėn. Lapkritį pasitraukusios Ukrainos pajėgos apgulė miestą ir apsupo jį iš trijų pusių. Vienintelė jungtis tarp Lenkijos pajėgų mieste ir centrinės Lenkijos buvo geležinkelio linija iš Peremislio. Kadangi ši linija lenkams buvo itin svarbi, dėl jos kontrolės vyko nuolatinės kovos, kartais buvo naudojami ir šarvuotieji traukiniai.

1918 m. gruodžio 22 d. ukrainiečiai pradėjo artilerijos bombardavimą Lvove prieš pirmąjį bendrą puolimą, kuris prasidėjo gruodžio 27 d. Šis puolimas ir kitas 1919 m. vasario mėn. puolimas buvo nesėkmingi ir lenkų pajėgos toliau laikė miestą. 1919 m. vasario 24 d. buvo pasirašytos trumpalaikės paliaubos, pagrįstos vasario mėnesį atvykusių Antantės atstovų griežtu reikalavimu, kuriuo buvo bandoma sutaikyti kariaujančias šalis ir pasiekti susitarimą.

1919 m. kovo 1 d. vėl prasidėjo kovos. Poziciniai susirėmimai tarp įsitvirtinusių pusių tęsėsi iki 1919 m. gegužės mėn., kai bendras lenkų puolimas Rytų Galicijos fronte privertė ukrainiečius, kuriems grėsė apsupimo pavojus, pasitraukti iš pozicijų aplink miestą ir taip užbaigė šešis mėnesius trukusį mūšį dėl Lvovo.

Pasekmės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos ir Ukrainos kovas dėl Lvovo lenkų istorikai kartais vadina „paskutiniu civilizuotu konfliktu“, nes abi pusės buvo per silpnos, kad sukurtų reguliarias fronto linijas, ir neturėjo sunkiosios ginkluotės, o civilių aukų skaičius buvo nedidelis ir neviršijo 400. Abi pusės stengėsi nesunaikinti miesto objektų, o svarbiausi pastatai buvo paskelbti demilitarizuotomis zonomis (tarp jų – ligoninės, vandentiekis, dujų fabrikas ir jėgainė). Kasdien buvo pasirašomi vietiniai paliaubų susitarimai, o per paliaubas lenkų ir ukrainiečių kariai net ne kartą žaidė futbolą ar linksminosi. Lenkų karininkas Bolesław Szwarcenberg-Czerny savo memuaruose pažymėjo, kad per vienas paliaubas leitenantas Levskis, ukrainiečių dalinio, kovojusio su jo daliniu, vadas, taip susidraugavo ir prisigėrė su lenkais, kad užmigo ir pabudo vėlai pasibaigus paskutinėms paliauboms.

Abiejų pusių nuostoliai buvo nedideli. Lenkai neteko 439 vyrų ir moterų, iš jų 120 gimnazistų ir 76 Lvovo universiteto studentų. Dauguma jų buvo palaidoti Lvovo gynėjų kapinėse.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Naleźniak, Paweł (2019). „Obrona Lwowa w 1918 roku“. Przystanek Historia (lenkų).
  2. ↑ New International Encyclopedia, Volume 13. 1915. Lemberg. p. 760
  3. ↑ Timothy Snyder. (2003). The Reconstruction of Nations. New Haven: Yale University Press. p. 134
  4. ↑ Timothy Snyder. (2003). The Reconstruction of Nations. New Haven: Yale University Press. p. 123
  5. ↑ Encyclopædia Britannica, Partitions of Poland
  6. ↑ Paul R. Magocsi, Encyclopedia of Canada's peoples, University of Toronto Press, 1999 p. 1057,
  7. ↑ Timothy Snyder (2008). Red Prince: the Secret Lives of a Habsburg Archduke. New York: Basic Books, p. 117
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 8,5 Encyclopedia of Ukraine, vol. 5, 1993 entry written by Andrzej Chojnowski
  9. ↑ Orest Subtelny, Ukraine: a history, pp. 367-368, University of Toronto Press, 2000, ISBN 0-8020-8390-0
  10. ↑ Alexander Victor Prusin. (2005). Nationalizing a Borderland: War, ethnicity and Anti-Jewish violence in east Galicia, 1914-1920. Tuscaloosa: The University of Alabama Press, p. 80
  11. ↑ Norman Davies. "Ethnic Diversity in Twentieth Century Poland." In: Herbert Arthur Strauss. Hostages of Modernization: Studies on Modern Antisemitism, 1870-1933/39. Walter de Gruyter, 1993.
  12. ↑ Hagen, p.9

Tolimesniam skaitymui

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]