Botrychium simplex Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos |
---|
![]() Mažasis varpenis (Botrychium simplex) |
Mokslinė klasifikacija |
Mažasis varpenis (Botrychium simplex) – driežlielinių (Ophioglossacea) šeimos varpenių (Botrychium) genties augalas. Priklauso sporinių induočių grupei.
Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Mažojo varpenio rūšis daugiausia paplitusi Centrinės bei Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos temperatinėje juostoje. Taip pat žinoma Japonijoje ir pietinėje Grenlandijos dalyje. Europos žemyne laikoma vienas rečiausių Botrychium genties augalų, nuolat nyksta, išskyrus Slovėniją, o Lietuvoje žinomos tik dvi mažojo varpenio rūšies populiacijos.[1]
2018–2019 m. nustatytos mažojo varpenio radvietės:
Mažasis varpenis – daugiametis, sporinis, vasaržalis augalas. Geofitas. Augalas auga iki 8 centimetrų aukščio. Trofoforo (sterilios lapo dalies) lakštas pavienis, retai gali būti ir du. Trofoforas su koteliu atsišakoja augalo pamatinėje dalyje, gali atsišakoti ties viduriu. Sterili lapo dalis su trimis skiautėmis, vidurinė skiautė – didžiausia, plunksniškai šakota du ar tris kartus. Taip pat sudaro nuo vienos iki trijų porų pinulių. Būna varpiškos, kiaušiniškos, retai pasitaiko inkstiškų su neišreikšta vidurine gysla.[3]
Sporoforas vieną ar du kartus plunksniškai šakotas, šluotelės formos. Vegetatyvinis dauginimasis – sporomis, jos susiformuoja rutuliškose sporangėse. Sporifikacija birželio–liepos mėnesais. Dauginas sporomis, tačiau šis procesas gan neefektyvus, nes yra lėtas. Specifinės mikroaplinkos sąlygos yra reikalingos besiformuojančiam gametofitui, o apvaisinimui būtinas vanduo.[4]
Vienas iš veiksnių, kuris riboja mažojo varpenio plitimą – sudaryta mikorizė. Augalas priklauso vidutinio ūksmingumo ar vidutinio šviesumo buveinėms. Auga nedaug ar labai mažai maisto medžiagų turinčiame rūgščiame, vidutinio drėgnumo.[5]dirvožemyje.[6]
Lietuvoje auga briedgaurynuose, ganyklose, nesusivėrusiose pievose.[7]
Mažojo varpenio populiacija nyksta[8] dėl jo augaviečių apaugimo tankiakerėmis žolėmis, krūmais ar krūmokšniais. Viena iš didžiausių grėsmių šiai rūšiai yra dirvožemio suslėgimas, išdžiūvimas, invazinių augalų įsigalėjimas, sukcesija bei rekreacija.[9]