Michailas Omelianovičius-Pavlenka

Michailas Omelianovičius-Pavlenka
Michailas Omelianovičius-Pavlenka 1919 m.
Gimė 1878 m. gruodžio 8 d.
Tbilisis, Rusijos imperija Rusijos imperija
Mirė 1952 m. gegužės 29 d. (73 metai)
Paryžius, Prancūzija Prancūzija
Šeima Ivanas Omelianovičius-Pavlenka (brolis)
Veikla karininkas
Aktyvumo metai 1904–1921
1943–1945
Vikiteka Michailas Omelianovičius-Pavlenka

Michailas Omelianovičius-Pavlenka (ukr. Михайло Омелянович-Павленко, 1878 m. gruodžio 8 d. – 1952 m. gegužės 29 d.) – Ukrainos Galicijos armijos (UHA) ir Ukrainos Liaudies Respublikos armijos karininkas. Vėliau dirbo Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybės tremtyje gynybos ministru.

Jo brolis Ivanas Omelianovičius-Pavlenka taip pat buvo karininkas.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvasis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Tbilise (dabartinė Gruzija), Rusijos imperijoje. Jo tėvas Volodymyras buvo Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, o motina kilusi iš gruzinų aristokratų šeimos.[1] Mokėsi Peterburgo karo akademijoje, kurią baigė 1900 m.[2] Turėjo jaunesnį brolį Ivaną, kuris vėliau kovojo kartu su juo.

Ankstyvoji karinė tarnyba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavlenka dalyvavo Rusijos–Japonijos kare kaip savanoris kuopos vadas, tačiau patyrė smegenų sukrėtimą ir buvo priverstas grįžti. Vėliau, 1910 m., baigė Generalinio štabo mokyklą.

Pirmasis pasaulinis karas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Pirmąjį pasaulinį karą M. Pavlenka vadovavo daugeliui dalinių, įskaitant ukrainiečių brigadą Jekaterinoslave.[3] 1916 m. pavasarį ir vasarą per mūšius prie Stochido upės susirgo vidurių šiltine. Pasveikęs Omelianovičius-Pavlenka perėjo prie karinio pedagoginio darbo, iš pradžių Petrograde, o nuo 1916 m. lapkričio mėn. – Odesoje.

1917 m. pavasarį tapo aktyviu Ukrainos nepriklausomybės šalininku ir inicijavo Odesos bataliono sukūrimą.[2] Jis taip pat inicijavo Ukrainos karo akademijas Žitomyre ir Podolės Kamenece.[2]

1918 m. gruodžio 10 d. Pavlenka pradėjo vadovauti Ukrainos Galicijos armijai (UHA), kuriai vadovavo iki 1919 m. birželio mėn.[3]

Po UHA ir Ukrainos liaudies armijos susijungimo Pavlenka perėmė pajėgų vadovavimą. Jis dirbo Simono Petliūros specialiuoju atašė. Vadovavo ULR kariuomenei per Pirmąją žiemos kampaniją (1920 m.).[3]

Tarpukaris

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukariu persikėlė į Prahą, kur vadovavo Ukrainos veteranų organizacijų aljansui.[3]

Antrasis pasaulinis karas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinei Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Pavlenka vadovavo Ukrainos išlaisvinimo armijai, kuri kolaboravo su Ašies valstybėmis. Didžiausio aktyvumo metu joje buvo 80 000 narių.

Kapas Per Lašezo kapinėse.

Vėlesnis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Prancūziją ir 1945–1948 m. buvo Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybės tremtyje gynybos ministras. Jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis.[3]

Mirė 1952 m. gegužės 29 d. Paryžiuje, o buvo palaidotas Per Lašezo kapinėse.

Kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavlenka parašė keturias knygas: „1918–1919 m. Ukrainos–Lenkijos karas“ (išleista 1929 m.), „Žiemos kampanija“ (išleista 1934 m.) ir du memuarus (išleistus 1930 ir 1935 m.).[3]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Генерал царської армії на службі УНР - Михайло Омелянович-Павленко“. Suarchyvuotas originalas 2011-05-22. Nuoroda tikrinta 2008-07-04.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 „В. М. Литвин - Академік НАН України, віце-президент НАН України, голова Народної Партії“. Suarchyvuotas originalas 2011-05-24. Nuoroda tikrinta 2008-07-04.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Omelianovych-Pavlenko, Mykhailo

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Бойко О. Д. Омелянович-Павленко Михайло Володимирович Archyvuota kopija 2016-10-19 iš Wayback Machine projekto.
  • Коваленко Сергій Омелянович-Павленко Михайло Володимирович/Чорні запорожці: історія полку. 2-ге видання. — Київ: Видавництво «Стікс», 2015. — 368 с.
  • Михайло Омелянович-Павленко: одеський комісар і галицький командарм // Чорноморська хвиля Української революції: провідники національного руху в Одесі у 1917—1920 рр.: Монографія / Вінцковський Т. С., Музичко О. Є., Хмарський В. М. та ін. — Одеса: ТЕС, 2011. — 58 с.