Opolės kunigaikštystė (lenk.Księstwo Opolskie), Opelno hercogystė (vok.Herzogtum Oppeln) – viena iš buvusių Silezijos kunigaikštysčių su sostine Opolėje. Kai valda priklausė vokiečiams ir austrams, ji vadinosi Opelno hercogystė (hercogo ir kunigaikščio titulai buvo laikomi ekvivalentiškais).
Silezijos kunigaikštystės dalijimasis 1172–1177 m. Vladislavo pirmasis sūnus Boleslavas I gavo oranžine spalva pažymėtas žemes (Vroclavo kunigaikštystė), antrasis sūnus Meška I Painiakojis – geltonai pažymėtas (Racibužo kunigaikštystė), Boleslavo sūnus Jaroslavas Opolskis – žaliai pažymėtas žemes (Opolės kunigaikštystė)
Kunigaikštystė susidarė 1172 m. kaip žemės, skirtos Boleslavo I Aukštojo vyriausiajam sūnui Jaroslavui, kuris tapo Opolės kunigaikščiu.
1201-1202 m. kunigaikštystė buvo įjungta į Vroclavo kunigaikštystės sudėtį. 1202 m. Opolės kunigaikštystės žemes perėmė Meška I Painiakojis, kuris suliejo su savo Racibužo kunigaikštyste ir sudarė Opolės ir Racibužo kunigaikštystę.
1290 m. Opolės kunigaikštystė buvo atkurta, bet dalis buvusių Opolės ir Racibužo kunigaikštystės žemių atiteko Ciešino ir Bytomo kunigaikštystėms. Vėliau Opolės kunigaikštystės teritorija ne sykį keitėsi, ir dėl tų pokyčių teritorija mažėjo iki XV a. vidurio, kai ji vėl ėmė plėstis, kol 1511 m. vėl buvo atkurta Opolės ir Racibužo kunigaikštystė. Būdama jungtinė ji atiteko Hohencolernams, po to – Habsburgams. Kurį laiką priklausė ATR valdžiusiems Vazoms, kol XVIII a. ją aneksavo Prūsijos karalystė.
_hu.svg)
-en.svg)