Palacco Cukkari (it. Palazzo Zuccari) – siauras namas Italijos sostinėje Romoje, stovintis Via Gregoriana ir Via Sistina gatvių sankryžoje. Pastate įsikūrusi vieno iš Makso Planko draugijos institutų biblioteka.
Dailininkas Federico Zuccari 1590 m. miesto centre pasistatė sau gyvenamąjį namą su kūrybinėmis dirbtuvėmis. Pirmame aukšte sienos buvo dekoruotos freskomis, išėjimo į sodą šoninių durų portalas papuoštas neatpažintos būtybės atvaizdu (maskaronu). F. Zuccari buvo sumanęs pastatą perduoti Šv. Luko meno akademijai, kurią pats ir buvo įkūręs. Tai neįvyko, nes 1609 m. dailininkas mirė, palikdamas neužbaigtą pastatą ir krūvas skolų.
Prancūzė Marie Casimire Louise de la Grange d’Arquien, ištekėdama už ATR valdovo Jono Sobieskio, tapo Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Po vyro mirties kartu su sūnumis Aleksandru ir Konstantinu ji pervažiavo į Romą ir 1701 m. įsikūrė šiuose rūmuse. Pastate svečiams būdavo rengiamos operos, muzikinės dramos ir kt. vaidinimai. Via Sistina gatvėje našlė liepė išmūryti Karalienės Arką (it. Arco della Regina, neišliko), mūsų laikus pasiekė valdovų šeimos herbai su Lenkijos Ereliu ir Lietuvos Vyčiu, juos ant portalo iškalė skulptorius Filippo Juvarra. Po trylikos metų Sobieskių šeima išvyko į Prancūziją.[1][2][3]
Vėliau Palazzo Zuccari buvo sudalintas į apartamentus ir išnuomotas, dažniausiai menininkams ir užsieniečiams. Vienas iš nuomininkų, Prūsijos karalystės generalinis konsulas Jakobas Liudvigas Salomonas Bartholdy, 1815 m. užsakė kampinį kambarį ištapyti biblinio Juozapo gyvenimo vaizdais. Šiuos dailininkų Peterio von Cornelius, Frydricho Overbeck, Vilhelmo von Schadow ir Filipo Veit sukurtus paveikslus 1867 m. Zuccari šeima pardavė Senajai nacionalinei galerijai Berlyne, jie įvardijami kaip pagrindiniai kūriniai Nazaretiškame mene.
1904 m. žinoma meno kolekcionierė ir mecenatė Henrietė Hertz įsigijo šiuos rūmus ir 1913 m. padovanojo Kaizerio Vilhelmo draugijai su sąlyga, kad juose bus atidaryta meno ir kultūros istoriją tirianti įstaiga. Įsteigto instituto ir bibliotekos vertybės Antrojo pasaulinio karo metais buvo perkeltos į Vokietiją, 1944 m. pastatą užėmė sąjungininkų kariuomenė. 1953 m. jis buvo perduotas Makso Planko draugijai, kuri čia įkurdino „Bibliotheca Hertziana“.