Parilijos

Festa di Pales, o L'estate (1783) – Joseph-Benoît Suvée paveikslas, vaizduojantis Palės šventę.

Parilijos (lot. Parilia), kitaip Palilijos (lot. Palilia) – žemės ūkio šventė, švęsta senovės Romoje kasmet balandžio 21 d. ir skirta avims ir avių piemenims apvalyti. Šventės metu pagerbiama Romos dievybė Palė (lot. Pales), kurios lytis nėra žinoma ir kuri globojo aviganius ir avis^[1]. Manoma, kad ši šventė atsirado dar prieš įkuriant Romą (753 m. pr. m. e.) Daugelis šaltinių rodo, kad buvo miestietiška ir kaimietiška šios šventės formos. Parilijos aprašytos Ovidijaus poemoje „Fasti“, kurioje aprašytos senovės Romos kalendorinės šventės.

Ceremonijos

Kaimiškoji versija

Šventę atlikdavo patys aviganiai. Avių aptvarus papuošdavo žaliomis šakomis, ant vartų pakabindavo vainiką.

Brėkštant aušrai aviganiai imdavo „valyti“ avis – iššluodavo aptvarą, o po to sukurdavo laužą iš šiaudų ir alyvmedžio ir lauramedžio šakų, sieros. Tokio degančio laužo triukšmą laikydavo geru ženklu. Aviganiai šokinėdavo per laužą, kartu pervarydavo ir avis.

Antras apeigų etapas būdavo sorų, paplotėlių ir pieno aukojimas Palei. Po to aviganiai sudrėkindavo rankas rasa, atsisukdavo veidais į rytus ir keturis kartus pasakydavo maldą. Maldoje būdavo prašomą Palės, kad ši padėtų išlaisvinti piemenis ir avių bandą iš blogio, susikaupusio nuo netyčinio blogo elgesio (pvz., įžengimo į šventą žemę, vandens sėmimo iš švento šaltinio).^[2]

Paskutinė apeigų dalis būdavo gėrimo lot. burranica, gaminto iš pieno ir sapos (iki trečdalio tūrio sutirštintų vynuogių sulčių), gėrimas. Po to aviganiai dar tris kartus peršokdavo per laužą, ir tuo parilijų apeigos baigdavosi.^[3]

Miestietiškoji versija

Šis parilijų variantas būdavo paveiktas kitų romėnų religinių švenčių, jį vykdydavo žyniai. Ovidijus asmeniškai dalyvavo šitokiose parilijose ir savo įspūdžius aprašė veikale Fasti.^[4]

Pagrindiniai veiksmai buvo perimti iš kaimiškojo varianto, bet papildyti elementais iš kitų religinių švenčių – Fordicidijų ir Spalio žirgo. Fordicidijų metu aukodavo deivei Terai (vadintai Tellus) veršingą karvę, kad paskatintų galvijų ir laukų derlingumą. Iš negyvos karvės išimdavo negimusį veršiuką ir sudegindavo. Spalio žirgu vadindavo praeitais metais spalio 15 d. vykusių lenktynių nugalėjusio kinkinio dešinįjį žirgą.^[5] Vestalės sumaišydavo negimusio veršiuko pelenus su Spalio žirgo galvos krauju ir pridėdavo šio mišinio į lauže degančius sausus pupų stiebus.^[2] Diumezilis kėlė klausimą, ar tikrai buvo naudojamas Spalio žirgo kraujas,^[6] kadangi du senoviniai šaltiniai, kuriuose minima ši sudedamoji dalis, nenurodo, koks tai turi būti arklys.^[7]

Šaltiniai

1. The Cambridge Ancient History 2nd Ed. Vol. X: The Augustan Empire 43 BC – AD 69. Cambridge University Press. Great Britain: 1996. pp. 816-817
2. Fowler, Warde W. The Roman Festivals of the Period of the Republic. MacMillan and CO, Limited. London: 1899. pp. 79-85.
3. Butrica, James L. Propertius on the Parilia (4.4.73-8). Classical Quarterly 50.2. Memorial University of Newfoundland. Great Britain: 2000. pp. 472-478.
4. Ovid. Fasti; Gower, John. Ovids Festivalls, or Romane calendar, translated into English verse equinumerally. London: 1640. pp. 93-97.
5. Adkins, Lesley & Roy A. Dictionary of Roman Religion. Facts on File Inc. New York: 1996. pp. 82, 168.
6. G. Dumezil La religion romaine archaique Paris, 1974, part 1, chap. 4 "Mars".
7. Propertius Elegiae Romanae 4, 1, 19-20; Ovid Fasti IV, 721 sqq.

Nuorodos

• Palilia. In: William Smith (1875) A Dictionary of Greek and Roman Antiquities