Pariravimo durklas
Pariravimo durklas (angl. parrying dagger), kairės rankos durklas (pranc. main-gauche) – durklas viduramžiais ir ankstyvojo Renesanso laikais Europoje naudotas kaip pagrindinės rankos ginklą (paprastai špagą ar panašų kalaviją) papildantis ginklas, naudotas daugiausia kaip pariravimo (priešininko ginklo blokavimo ar nukreipimo šonan) ginklas, bet tikęs ir atakai. Nuo paprasto ginklo paprastai skyrėsi tuo, kad turėjo platesnę gardą, kartais kitų ypatumų, didinusių gynybinį efektyvumą. Toks durklas labiau pridengdavo plaštaką nei įprastiniai paprasti durklai.
Pariravimo durklu ir atakuodavo, jei pasitaikydavo palanki proga.
Pariravimo durklams priskiriamos ir dvi specializuotos durklų kategorijos:
- špagalaužiai (sword breakers) – specialūs durklai ar durklą primenantys ginklai, kurių konstrukcija pritaikyta sugauti priešininko špagos ar kitokio kalavijo geležtę ir ją sukaustyti ar sulaužyti.
- skleistiniai durklai (trident daggers) – durklai, kurių geležtė paspaudus specialų mygtuką išsiskleidžia į trišakį, kuriuo galima sugauti priešininko kalavijo geležtę.[1].
Šiuolaikiniame sporte papildomas kairės rankos ginklas retai naudojamas. Daugelyje šiuolaikinių vakarietiškų kovos menų kairės rankos ginklai draudžiami naudoti. Išimtis yra kendo, kur leidžiama naudoti du skirtingo dydžio šinajus (shinai), nors tai neįprasta (šis stilius vadinamas nitō-wada). Keliuose kovos menuose skatinama naudoti kairės rankos ginklus, pvz., Filipinų eskrimoje.
Dviejų ginklų naudojimas dažnai aptinkamas grožinėje literatūroje, kompiuteriniuose ir video žaidimuose ir kitokiuose maginės fantastikos žanruose.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.myarmoury.com/feature_euroedge.html#parrying Archyvuota kopija 2020-12-01 iš Wayback Machine projekto. Forms of European Edged Weaponry