Planuotos elgsenos teorija

Planuotos elgsenos teorija (angl. Theory of Planned Behavior) – psichologijos mokslo teorija, postuluojanti sąsajas tarp įsitikinimų ir elgsenos. Ši teorija buvo pasiūlyta Icek Ajzen, siekiant papildyti ir pagerinti progsnostines racionalios elgsenos teorijos savybes, į teorinį modelį įterpiant suvoktą elgsenos kontrolę.[1] Tai viena plačiausiai naudojamų teorijų, aiškinančių ir prognozuojančių žmonių elgseną.[2] Remiantis planuotos elgsenos teorija, pirminis veiksnys, lemiantis elgseną, yra ketinimas elgtis. Ketinimą elgtis lemia požiūris į elgseną, subjektyvios normos ir suvokta galia elgtis. Suvokta galia elgtis taip pat tiesiogiai veikia elgseną.[1][2]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ištakos iš racionalios elgsenos teorijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Planuotos elgsenos teorija pirmą kartą pasiūlyta Icek Ajzen 1985 metais, jo straipsnyje „From intentions to actions: A theory of planned behavior“.[3] Naujai pasiūlyta teorija iš esmės buvo 1975 metais Martin Fishbein ir Icek Ajzen sukurtos racionalios elgsenos teorijos papildymas. Racionalios elgsenos teorija, savo ruožtu, buvo grįsta kitomis elgsenos teorijomis.[4] Remiantis racionalios elgsenos teorija, žmonių elgseną lemia teigiamos nuostatos į elgseną bei tai, kaip žmonės mano, jog jų elgseną įvertins kiti (subjektyvios normos); šie veiksniai nulemia ketinimą (motyvaciją) elgtis, kuris ir nulemia elgseną. Šis priežastinis ryšys yra patvirtintas daugelio tyrimų.[5]

Papildymas saviveiksmingumu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra žinoma, jog žmonių elgseną stipriai lemia jų tikėjimas, jog jie gali užsiimti šia elgsena.[6] Toks tikėjimas savimi vadinamas saviveiksmingumu.[7] Planuotos elgsenos teorijoje suvokta galia elgtis atspindi asmens saviveiksmingumą.

Teorijos konstruktų samprata

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Planuotos elgsenos teoriją sudaro šie konstruktai:[1][2][8][9]

Elgsenos įsitikinimai ir požiūris į elgseną

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Elgsenos įsitikinimai yra asmens įsitikinimai apie konkrečios elgsenos pasekmes.
  • Požiūris į elgseną yra teigiamas arba neigiamas asmens vertinimas apie konkrečios elgsenos atlikimą.

Normatyviniai įsitikinimai ir subjektyvios normos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Normatyviniai įsitikinimai atspindi asmens suvoktą socialinį spaudimą ar jam svarbių asmenų įsitikinimus apie konkrečią elgseną, t. y. – kiek asmuos suvokia, jog visuomenė ar jam svarbūs asmenys nori ar nenori, kad jis vykdytų konkrečią elgseną.
  • Subjektyvios normos yra asmens nuostatos į elgseną, nulemtos jam svarbių žmonių (tėvų, draugų, artimos socialinės grupės ir pan.).

Galios įsitikinimai ir suvokta galia elgtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Galios įsitikinimai yra asmens turimi įsitikinimai apie aplinkos veiksnių, kurie gali riboti ar palengvinti jo elgseną, egzistavimą.
  • Suvokta galia elgtis yra suvoktas asmens galėjimas ar negalėjimas vykdyti kokią nors elgseną. Kitaip tariant, kiek žmogus suvokia, jog jam bus sunku ar lengva vykdyti konkrečią elgseną.

Ketinimas elgtis ir elgsena

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Ketinimas elgtis yra asmens pasirengimo vykdyti konkrečią elgseną rodiklis.
  • Elgsena yra realiai stebima asmens elgsena konkrečioje situacijoje. Tyrimuose, kuriuose taikoma planuotos elgsenos teorija, elgsena įvertinama tiek stebint asmenis, tiek savistatos būdu.


Teorinis modelis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Planuotos elgsenos teorijos modelis
Planuotos elgsenos teorija (Ajzen, 1991)

Žmogaus elgsena kyla iš elgsenos, normatyvinių ir galios įsitikinimų. Šie įsitikinimai atitinkamai nulemia požiūrį į elgseną, asmenines normas ir suvoktą galią elgtis[1][10]. Požiūris į elgseną, asmeninės normos bei suvokta galia elgtis tiesiogiai veikia ketinimą elgtis, kuris tiesiogiai veikia realią elgseną. Suvokta galia elgtis taip pat turi tiesioginią įtaką realiai eglsenai.[1][2]Kuo palankesnis požiūris į elgseną ir asmeninė norma, bei kuo didesnė yra suvokta galia elgtis, tuo didesnė tikimybė, kad asmuo vykdys konkrečią elgseną.[1][2]

Teorijos taikymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Planuotos elgsenos teorija yra bendras modelis, kuriuo galima prognozuoti ir paaiškinti bet kokią elgseną. Tai viena labiausiai cituojamų ir taikomų teorijų, aiškinančių žmonių elgseną[2].

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Ajzen, I. (1991). The theory of planned behavior. Organizational Behavior and Human Decision Processes, 50(2), 179–211. doi:10.1016/0749-5978(91)90020-T
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Ajzen, I. (2011). The theory of planned behaviour: reactions and reflections. Psychology & Health, 26(9), 1113–1127. doi:10.1080/08870446.2011.613995
  3. ↑ Ajzen, I. (1985). From intentions to actions: A theory of planned behavior. In J. Kuhl & J. Beckmann (Eds.), Action control: From cognition to behavior. Berlin, Heidelber, New York: Springer-Verlag. (pp. 11-39).
  4. ↑ Fishbein, M. & Ajzen, I. (1975). Belief, attitude, intention, and behavior: An introduction to theory and research. Reading, MA: Addison-Wesley.
  5. ↑ Sheppard, B.H., Hartwick, J. & Warshaw, P.R. (1988). The theory of reasoned action: A meta-analysis of past research with recommendations for modifications and future research. Journal of Consumer Research, 15, 325–343.
  6. ↑ Bandura, A., Adams, N. E., Hardy, A. B., & Howells, G. N. (1980). Tests of the generality of self-efficacy theory. Cognitive Therapy and Research, 4(1), 39-66.
  7. ↑ Bandura, A. (1994). Self‐efficacy. John Wiley & Sons, Inc.
  8. ↑ Ajzen, I. (2001). Nature and operation of attitudes. Annual review of psychology, 52(1), 27-58.
  9. ↑ Ajzen, I. (2002). Perceived Behavioral Control, Self-Efficacy, Locus of Control, and the Theory of Planned Behavior. Journal of Applied Social Psychology, 32, 665–683.
  10. ↑ Ajzen, I. (2013). Theory of Planned Behaviour Questionnaire. Measurement Instrument Database for the Social Science. Nuoroda tikrinta from www.midss.ie

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]