Rapanujų mitologija
Rapanujų mitologija – polineziečių tautos, gyvenančios Velykų saloje – rapanujų – simbolinis pasaulėvaizdis.
Rapanujų mitologijos ypatumai nulemti sudėtingų salos apgyvendinimo aplinkybių: III–IV a. Velykų salą apgyvendino atvykėliai iš Markizo salų, VIII–IX a. čia atvyko žmonės iš kitų rytų Polinezijos salų, be to, saliečiai galimai turėjo sąryšių su Amerikos indėnais. Lyginant rapanujų archeologinius, folklorinius ir etnografinius duomenis teigiama, kad rapanujų mitologija yra viena iš polineziečių mitologinės sistemos atšakų – rapanujams buvo žinomi dauguma pagrindinių polineziečių dievų, nors čia jie įgavo vietinius vardus (Makemakė, Mea Kahi, Teko ir kt.). Tuo tarpu norvegų tyrinėtojas Turas Hejerdalas teigė, kad rapanujų pagrindiniai dievai yra nepolinezietiškos kilmės. Dievų ir dvasių vaizdiniai (aku-aku) atsispindi dainose ir užkeikimuose, naudotuose švenčių ir dievų numaldymo apeigų proga, bei šventojoje aukštųjų vadų genealogijoje. Tikėta, kad dievai valdo paslaptingą galią, vadinama mana. Yra pagrindo manyti, kad į rapanujų panteoną pateko ir galingieji dievai, dalyvavę pasaulio sutvėrime iš chaoso ir tamsos (Tanė, Tangaroa, Rongo ir kt.), taip pat didžiųjų dievų vaikai ir vaikaičiai – sudievinti protėviai ir dvasios, vėliau paaukštinti į dievų lygį (Tiki, Hena Haku, Hiva Kara Rere).
Rapanujų pasaulėkūros mitų nėra išlikę, nors tautosakoje rastas siužetas apie Heke – milžinišką mitinių laikų aštuonkojį. Apie pasaulio sukūrimą pasakoja ir vėlyvas, „egzoterinis“ pasakojimas, pasak kurio dievai, susieidami tarpusavyje arba su kokiais nors gamtos reiškiniais, pagimdo augalus, gyvūnus, žuvis, paukščius, žmones. Kosmografijoje ryškus dualistinis tamsos ir šviesos pasaulių skirtumas – į šiuos pasaulius, palikusios kūnus, keliauja mirusiųjų sielos. Pasak rapanujų, dvasios (tiek vyriškos, tiek moteriškos) gali apsigyventi paukščiuose, žuvyse, augaluose, gyvūnuose, o piktosios dvasios pasilieka žemėje ir keršija žmonėms už nuoskaudas, įžeidimus. Mirusiųjų jaunųjų saliečių sielos, anksti palikusios šviesos ir saulės pasaulį, galinčios vėl grįžti į žemę ir tapti žmonėmis. Aukštųjų vadų, žynių sielos grįžtančios į Hivu (vietinė legendinės polineziečių mirusiųjų šalies Havaiki atmaina).
Kaip ir kitur Polinezijoje, Rapanujyje dievams būdavo priskiriamos kultūrinių didvyrių ir gaivalų valdovų savybės: jie sutveria salas ir pirmuosius žmones (Makemakė), padeda vešėti augalams ir daugintis paukščiams (Makemakė, Rongo), kartais veikia gyvūnų pavidalu tuose gaivaluose, kuriuos valdo (Tangaroa). Aukščiausias rapanujų dievas Makemakė savo savybėmis panašus į polineziečių Tanę (iš dalies ir į Tangaroą). Makemakė kaip ir Tanė sutveria žemę, saulę, mėnesį, žvaigždes bei gyvas būtybes – rapanujų protėvius. Rapanujų įsivaizdavimu Makemakė („šviesusis“) kažkada buvo glaudžiai susijęs su saule ir simboline ugnimi; dievo atributu buvo žaibas, o simboliu – raudona spalva. Makemakės „raudonasis vanduo“ įkūnijo gyvybinę galią. Makemakė – dangaus laukų ir paukščių valdovas – buvo garbinamas per jo šventuosius paukščius – juodąsias žuvėdras (mantura). Akmeniniai, mediniai ar iš kaukolių pagaminti Makekamės atvaizdai laikyti manos įsikūnijimu ir naudoti maginėse apeigose. Makemakės priešingybė – Uvokė: dievas-griovėjas (tikėtina, kad tai vėlyva polineziečių žemdirbystės ir griausmų dievo Rongo hipostazė). Uvokė sunaikino žemę, pakeldamas ir numesdamas ją su kasamąja lazda; galiausiai iš jos liko tik vienintelė Rapanujo sala – „žemės bamba“. Tikėtina, kad Uvokės simboliu buvo tam tikras iš medžio raižytas kabutis (rei miro), vaizduojantis pusmėnulį, kurios galai – stilizuotos dievo galvos. Tokius kabučius rapanujai nešiodavo batatų sodinimo šventės proga. Tyrinėtojų manymu rapanujams buvo žinoma chtoninė polineziečių dievybė Hiro, kuris čia taip pat buvo gerbiamas kaip lietaus globėjas. Dar XX a. pradžioje saloje išliko prisiminimų apie lietaus iššaukimo apeigas („ilgus Hiro verksmus“), o Orongo kaime rasta verkiančio dievo atvaizdų. Taip pat žinoma keletas egzoterinių mito atmaino apie vandens ir jūrinių gyvių dievą Tangaroą. Rapanujai Tangaroą ir jo sūnų Rongo įtraukdavo į savo viršiausiųjų vadų genealogijas. Šventieji Velykų salos valdovai nešiodavo valdžios simbolį – dviveidžio Tangaroa antropomorfinius ženklus. Savo žemiškuoju protėviu rapanujai laikė Tiki-te-Hatu („viešpatį Tikį“). Mite apie pasaulio sutvėrimą Tikis yra tiesioginis rapanujų legendinio vado Hota Matua protėvis.
Vėliau vystantis rapanujų mitologijai joje atsirado naujų, vietinių dievybių. Dievybė Hiva Kara Rerė iš esmės dubliuojasi su Hiro, o dievas Hena Haku („paukščių globėjas“) perima kai kurias Makemakės funkcijas. Polineziečių mėnulio deivė ir moterų globėja Hina persikeitė į piktą senę Nuahinę, valdančią žmonių likimus. Polineziečių Maujį atitinka daugeliu bruožų rapanujų kultūrinis didvyris ir triksteris Ure-a-Vai-a-Nuhė. Jis ne tik gudrus pokštininkas, panašus į sumanųjį Maujį, bet pats Maujis kitame, vėlyvesniame amplua. XIX a. rapanujams susidūrus su misionieriais atsirado naujų, bibliniais siužetais paremtų mitų (apie sielos nemirtingumą, tėvo pagalbą po mirties ir kt.).
Mitologinių motyvų gausu ir senuosiuose rapanujų istoriniuose pasakojimuose apie jų protėvių keliones, pirmųjų atvykėlių gyvenimą, genčių tarpusavio karus. Legendiniai vadai, didvyriai, žyniai, pranašautojai legendose veikia magijos, raganavimo, užkeikimų, stebuklingų persikūnijimų pagalba.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Мифы, предания и легенды острова Пасхи. М., 1978 (лит.);
- Сказки и мифы Океании, М., 1970;
- Кнорозов Ю. В., Легенды о заселении острова Пасхи, „Советская этнография“, 1963, No 4;
- Федорова И. К., „Космогонические мотивы в фольклоре острова Пасхи“, в кн.: Австралия и Океания, М., 1970;
- Те Ранги Хироа (П. Бак), Мореплаватель солнечного восхода, пер. с англ., М., 1950;
- Хейердал Т., Приключения одной теории, Л., 1969.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Мифы народов мира. Рапануйская мифология , И. К. Фёдорова – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.