Sardinių migracija – natūralus reiškinys, vykstantis nuo gegužės pabaigos iki liepos pabaigos Pietų Afrikos Respublikos pietryčių pakrantėje, kur vėsiuose vandenyse Aguljaso dubumoje prie Adatos kyšulio neršia sardinės (Sardinops sagax). Susibūrusios į milžiniškus, vieningai judančius guotus, jos plaukia į šiaurę išilgai Rytų Kyšulio ir Kvazulu-Natalio provincijų krantų ir po Durbano patenka į vandenyną. Šio gamtos reiškinio stebėjimas populiarus tarp nardymo entuziastų.[1]
Milijonai žuvų pradeda migruoti kartu su šalto vandens masių judėjimu į šiaurę nuo Adatos kyšulio link Mozambiko krantų, o paskui į rytus, į Indijos vandenyną. Apskaičiuota, kad migruojančių sardinių biomasė gali būti palyginama su didžiąja antilopių gnu migracija Rytų Afrikoje.[2] Apie reiškinio prigimtį mažai žinoma. Manoma, kad vandens temperatūra turi nukristi žemiau 21 °C, kad prasidėtų migracija. Ir jei taip neatsitinka, tai šaltamėgės sardinės lieka vėsiuose pietiniuose vandenyse, kaip tai nutiko 2003 m.[3]
Žuvų guotų dydis yra daugiau nei 7 km ilgio, 1,5 km pločio ir 30 m gylio, todėl procesą galima stebėti tiek iš lėktuvo, tiek nuo kranto.[2] Dėl daugybės migruojančių sardinių plėšriosios žuvys gali jomis maitintis iki soties. Iškilus pavojui, sardinės susitelkia į būrius. Tai jų instinktyvus elgesys, nes didesnė tikimybė, kad plėšrūnai suės greičiau pavienę žuvį, o ne esančią būryje. Sardinės apie 10 min. laikosi susispietusios 10-20 m skersmens kamuoliuose.
Delfinai (paprastieji ir afalinos), kurių priskaičiuojama 18 tūkst.,[2] išnaudoja tokį sardinių elgesį. Iš pagrindinio tunto į kamuolį susibūrusią sardinių grupę jie atskiria ir pakelia arčiau vandens paviršiaus, kur jas suėda. Galimybe sočiai paėsti pasinaudoja ir Pietų Afrikos jūrų lokys, rykliai (baltapelekis pilkasis, mažasis juodapelekis, kūjaryklis, bukasnukis, didysis baltasis) bei kitos plėšriosios žuvys ir net banginiai (Braido ruožuotis).[4] Tarp paukščių – padūkėliai, kormoraniniai, žuvėdriniai ir kiriniai.