Sindho istorija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Indijos istorinis regionas Sindhas سنڌ | |
|---|---|
| |
| Šalis | Pakistanas (Sindhas) |
| Tautos | sindhai |
| Kalba | sindhi |
| Miestai | Sukuras, Haidarabadas, Karačis, Chairpuras |
 | |
Sindhas (sindh. سنڌ = Sindh) – istorinis Pietų Azijos subregionas, Indo žemupyje, šiuo metu administruojamas Pakistano kaip Sindho provincija. Jame vyrauja sindhų etninė grupė, kalbanti sindhų kalba. Dalis istorinio Sindho taip pat priklauso administraciniam Beludžistanui.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sindho regiono pavadinimas kilęs iš senovinio Indo upės pavadinimo. Ši upė yra svarbiausia regiono ašis, sukurianti derlingas ir nuolat drėkinamas žemumas su didele gyventojų koncentracija. Pats regionas užima vakariausią didesnės Indo-Gangos žemumos dalį.
Sindhas yra prie Arabijos jūros. Vakaruose regioną uždaro Kirtaro kalnai, kurie atskiria jį nuo Beludžistano (senovės Gedrosija). Šiaurėje yra Suleimano kalnai, sudarantys kalnuotą Puštunistaną (senovės Arachosija). Šiaurės rytuose Sindhas pereina į dar derlingesnį ir tankiau gyvenamą Pandžabą. Į rytus nuo Sindho yra Taro dykuma ir Radžastanas, o į pietus – Kučo pelkynai, atskiriantys nuo Istorinio Gudžarato.
Sindhą sudaro trys geografiniai regionai. Šiaurinė dalis, į šiaurę nuo Indo upės, įsiterpusi tarp Kirtaro ir Suleimano kalnų, yra vadinama Siro (svarbiausias miestas – Džakobabadas). Didžioji ir derlingiausia dalis, t. y. Indo slėnis, yra vadinama Vičolo, ir čia pagrindinis miestas yra Haidarabadas. Krašto pietvakarinė dalis, atskirta nedidelio kalnyno, sudaro Laro lygumą su Karačio uostu.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senovės istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sindhas yra seniausias žemdirbystės židinys visame Indijos subkontinente. Neolito revoliucija regioną pasiekė iš Irano kalnyno jau apie 7000 m. pr. m. e., kuomet šiauriniame pakraštyje, kalnų papėdėje susikūrė Mergarhos gyvenvietė, tapusi to paties pavadinimo kultūros centru. Iš Mergarhos neolito kultūros bruožai plito tolyn į pietus ir rytus. IV tūkst. pr. m. e. regiono vakariniame pakraštyje klestėjo iš Gedrosijos atėjusi Amri kultūra. Maždaug tuo metu Indo slėnyje susikūrė Kot Didži gyvenvietė, kurios kultūra jau priskiriama Ankstyvosios Harapos kultūroms. Šias kultūras greičiausiai kūrė gentys, kalbėję dravidų kalbomis.
Apie 2600 m. pr. m. e. vietines ankstyvąsias kultūras užgožė iš Pandžabo atėjusi Indo civilizacija. Svarbiausia šio laikotarpio gyvenvietė buvo didelis miestas Mohendžo Daras, jau turėjęs kanalizaciją, pasižymėjęs išvystyta architektūra ir kultūra. Kitos svarbios tuometinio Sindho gyvenvietės buvo Lachuindžo Daras, Pir Šach Džurio ir Kot Bala uostas. Tuometinė Sindho valstybė prekiavo su Mesopotamija, Egiptu, ir viena svarbiausių jos prekių tikriausiai buvo medvilnė. Egiptiečių kalboje medvilnė buvo žinoma kaip sindh. Sindhas neretai tapatinamas su šumerų šaltiniuose minima Meluchos šalimi.
II tūkst. pr. m. e. pirmoje pusėje Indo civilizacija nunyko, Sinde keitėsi etninė sudėtis: kraštą apgyvendino indoeuropiečiai arijai. I tūkst. pr. m. e. čia formavosi gentinės arijų valstybėlės – džanapados, kurių svarbiausios buvo Sindho karalystė ir Sauvira. Iš VI a. pr. m. e. žinomas Sindho karalius Rudrajanas, valdęs iš Rorukos miesto, kuris keitėsi dovanomis su Magadhos karaliumi Bindusara. Vėlesni budistiniai šaltiniai mini Roruką kaip vieną svarbiausių Indijos subkontinento miestų, konkuravusį savo grožiu su Pataliputra.
VI a. pr. m. e. pabaigoje Sindhą nukariavo Achemenidų imperija. Regionas buvo paverstas satrapija. Pakeitus pirmąją pavadinimo raidę, satrapija buvo pavadinta Hindu(š), ir vėliau davė pradžią visos Indijos pavadinimui. Nepaisant persų valdžios, satrapija tikriausiai buvo menkai kontroliuojama, kadangi nuo V a. pr. m. e. minima pusiau legendinė vietos valdovų dinastija, toliau valdžiusi iš Rorukos. Ši dinastija išsilaikė iki pat V mūsų eros amžiaus.
Budizmo laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
326 m. pr. m. e. Sindhą nukariavo Aleksandras Makedonietis, tačiau valdė jį tik nominaliai, kaip ir po jo į valdžią atėję Seleukidai. 305 m. pr. m. e. taikos sutartimi Sindhas atiteko Maurjų imperijai. Taip jis buvo vėl sugrąžintas į Indijos civilizacijos orbitą. Maurijai sparčiai įvedė Budizmą, kuris tapo svarbiausia regiono religija.
Po to, kai apie 232 m. pr. m. e. Maurjų hegemonija krašte nusilpo, Sindhą viena po kitos kontroliavo dinastijos, įsitvirtinusios Gandharoje. Iš pradžių Sindhą valdė Graikų-Baktrų karalystė, vėliau – indo-graikai, dar vėliau – indo-skitai, indo-partai. Galiausiai hegemoniją krašte įgijo Kušanų dinastija, kuri dar labiau skatino krašte budizmą. Svarbiausias budistinės Sindho kultūros palikimas yra Siradž-dži Takri archeologinė vietovė.
IV a. žlugus Kušanų imperijai, Sindhą siaubė eftalitai, kušanšachai. Nuo 489 m. Rohryje (senovės Rorukoje) į valdžią atėjo nauja dinastija – Rajai, kuri atkūrė krašto klestėjimą ir ramybę. Valdant Rajams, Sindho valstybė išsiplėtė ir į gretimą Pandžabą, kartais siekdama Kašmyro slėnį šiaurėje. Valdovai puoselėjo kultūrą ir menus, tapdami Budizmo, Hinduizmo ir Zoroastrizmo patronais. Sostinėje jie pastatė nuostabią Višnu šventyklą.
641 m. rytinę Sindho kaimynę Sasanidų imperiją nukariavo arabų Kalifatas, o 644 m. arabų armijos pasiekė rytinius buvusios imperijos pakraščius Beludžistane. Čia musulmonai buvo sustabdyti prie Indo upės ir Sindhas kuriam laikui išsaugojo nepriklausomybę. Apie 690 m. Rajus pakeitė buvęs rūmininkas Čačas, pradėjęs Čačų dinastiją: vėliau valdė jo brolis Čandras, o galiausiai – sūnus Dahiras.
Paskutinieji Sindho valdovai buvo priversti susidurti su dviem augančiomis galybėmis: Kanaudžio Sahirų rytuose, ir musulmonų – rytuose. 711 m. įvyko lemiami mūšiai tarp karaliaus Dahiro ir Kalifato generolo Muchamado bin Kasimo. Pralaimėjus mūšį, Sindhas įjungtas į Kalifatą.
Islamo laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kalifato sudėtyje Sindhas sudarė atskirą provinciją, kuri taip pat valdė ir dalį Pandžabo. Jos administraciniu centru arabai padarė Mansuros miestą. Provincijoje buvo vykdoma krašto islamizacija, kurios metu formavosi musulmoniška Sindho kultūra ir sindų etninė grupė, sindų kalba. Tai buvo tolimiausias rytinis musulmonų forpostas. Taip pat suklestėjo Debalio uostas, tapęs vienu svarbiausių Kalifato uostų, po Basros. Sindų jūreiviai garsėjo musulmonų pasaulyje, o jų kolonijos siekė tolimas Pietryčių Azijos salas, nešdamos Islamą tolyn į rytus. Sindų jūreivių įvaizdžiai davė pradžią garsiosioms istorijoms apie Sindbadą.
Jau 841 m. Sindho provincija gavo didelę autonomiją, čia įsitvirtino vietinė arabiška emyrų dinastija Habariai, viešpatavusi iki 1024 m. Tais metais Machmudas Gaznavis nukariavo Mansurą ir jį visiškai sugriovė, laikinai prijungdamas regioną prie Gaznevidų imperijos. Po dvejų metų vietinė sindų gentis sumrai įsitvirtino Tari mieste (netoli dabartinio Matli), o ilgainiui išvijo Gaznevidus. Taip jie sukūrė nepriklausomą Sindho valstybę, vėliau perkeldami sostinę į Thatą. Jų įkurta dinastija vadinama Sumrų dinastija, ir valdė iki 1335 m. Sumrų valdymas žymėjo sindų kultūros renesansą. Sindi kalba tapo valstybine kalba ir pakeitė iki tol vyravusią arabų, suklestėjo sindų literatūra, architektūra, reformuotas valstybės valdymas ir t. t.
XIV a. viduryje Sindhą trumpam nukariavo Delio sultonatas. Mirus didžiajam užkariautojui Muchamadui bin Tughlukui, sultonatas subyrėjo, tačiau Sinde Sumrų dinastiją 1351 m. pakeitė nauja – Samų dinastija, įsitvirtinusi Thatoje. Samų valdovai titulavosi džam, o jų valstybė buvo laikoma sultonatu. Samai taip pat rėmė sindų kultūrą.
1520 m. Samų sostinę užpuolė armija, vedama tiurkų ar tiurko-mongolų kilmės Argunų giminės valdovo Šach Bego iš Kandaharo. Tuometinis Sindho sultonas Džamas Firuzas pralaimėjo mūšį ir buvo priverstas leisti Argunams įsitvirtinti šiaurinėje krašto dalyje. Dar vieno mūšio metu jis pralaimėjęs pabėgo į Gudžaratą, galutinai atiduodamas kraštą Argunams. Tačiau ir šie, savo sostine padarę Bhakarą Pandžabe, netrukus susidūrė su augančia Mogolų galia. Šach Bego įpėdinis Šach Huseinas turėjo manipuliuoti, norėdamas išlaikyti valdžią Sinde, o šiam senstant jį pakeitė tolimas giminaitis Muchamadas Isa Tarchanas. Į pilietinį karą įsikišo portugalai, kurie nusiaubė Thatą.
Netrukus sekusio dar vieno pilietinio karo metu Sindhas buvo padalintas tarp dviejų Argunų valdovų: Muchamadas Isa Tarchanas išsilaikė Thatoje, o Machmudas Gokaldašas paėmė Bhakarą. Mogolų imperatorius Akbaras šiaurinį Sindhą užėmė 1573 m., o pietinį – 1591 m. Iš pradžių Sindhas buvo Multano subaho dalimi, o valdant Džahanšachui XVII a. viduryje jis išskirtas kaip atskiras Thatos subahas. Kadangi sindhai buvo musulmonai, Mogolai šį subahą labai rėmė, suteikė jam daugiau teisių, leido laisvai vystytis musulmoniškai sindų kultūrai.
1701 m. Thatos subaho vietininkais (navabais) tapo Kalhorų dinastija, valdžiusi iki 1783 m. Jie susidūrė su Nadyršacho invazija iš vakarų. Kalhorai pastatė ir įtvirtino Haidarabado tvirtovę, jiems valdant ypatingai suklestėjo sindų literatūra. 1783 m. Kalhorus nugalėjo kita giminė – beludžių kilmės Talpurai, kurie valdė iki 1843 m.
Britų laikotarpis ir nepriklausomybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1839 m. Britų Rytų Indijos kompanija užėmė pajūrio uostą Karačį. Labai greitai, pasinaudodami nesutarimais tarp atskirų kunigaikščių, britai okupavo visą regioną, nuversdami Talpurų dinastiją. Sindhas 1847 m. buvo įjungtas į Britų Indijos Bombėjaus prezidenciją (1936 m. tapo atskira provincija). Nemaža regiono dalis buvo palikta valdyti Talpurams – tai Chairpuro kunigaikštystė.
Kuomet Indija planavo savo nepriklausomybę 1947 m., musulmoniškas Sindho regionas buvo pirmasis, pasisakęs už atskiros musulmoniškos Pakistano valstybės sukūrimą ir įsijungimą į jos sudėtį. Pakistano tėvas Muhamadas Ali Džina irgi buvo sindų kilmės. Iš karto susikūrus Pakistanui, į Sindho regioną ėmė masiškai migruoti pabėgėliai musulmonai iš Indijos – apie 7 mln. vadinamųjų muhadžirų. Dauguma jų apsigyveno Sindho didmiesčiuose Haidarabade ir Karačyje.
Nepriklausomame Pakistane Sindhas tapo centriniu valstybės regionu, ir valstybės sostinė buvo čia (Karačyje). Sindhai turėjo vyraujantį vaidmenį šalies politikoje, ekonomikoje, kultūroje. Vėliau, siekiant išvengti šio Sindho dominavimo, šalies sostinė perkelta į naujai pastatytą Islamabadą.
| ||||||||||||||||||||
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |