Viola rupestris |
---|
Smiltyninė našlaitė (Viola rupestris) |
Mokslinė klasifikacija |
Smiltyninė našlaitė (Viola rupestris) – daugiametis našlaitinių šeimos augalas, žydintis nuo balandžio iki birželio mėnesio, Lietuvoje dažnas.
Labai mažas, vos 3-8(15) cm aukščio žolinis, plaukeliais padengtas augalas. Iš šakniastiebio išauga keli stiebai. Stiebas gulsčias ar kylantis. Augalas turi ir rozetes, ir stiebo lapus. Lapų forma – nuo apvalios iki plačiai kiaušiniškos, jie 0,7-2 cm skersmens, plaukuoti. Lapalakščio viršūnė buka, pagrindas – vos pastebimai širdiškas. Lapkotis tokio pat ilgio ar truputį ilgesnis už lapalakštį. Prielapiai smailūs, dantytu pakraščiu. Pažiedės mažos, užaugusios aukščiau žiedkočio vidurio. Žiedai auga po vieną stiebelių viršūnėse, maži (1–1,5 cm ilgio), bekvapiai, šviesiai violetiniai, mėlynai violetiniai arba blyškesnių atspalvių. Taurėlapiai smailūs. Vaisių dėžutės – kiaušiniškos.[1]
Auga sausose vietose – pušynuose, proskynose, kalvų šlaituose, kopose, sausose pievose. Tai būdinga rūšis sausų pievų augalų bendrijoje (Cl. Festuco-Brometea, O. Festucetalia valesiacae). Lietuvoje dažna rūšis.[2]
Paplitusi praktiškai visoje Europoje, išskyrus Portugaliją, Airiją, Daniją, Islandiją, kai kurias Balkanų pusiasalio šalis ir Viduržemio jūros salas. Taip pat sutinkama Artimuosiuose Rytuose ir kitose Azijos šalyse, kur yra tinkamų buveinių šiam kserofitiniam augalui.[3]
Augalas turi ir rozetės, ir stiebinius lapus. Atmetant kitas našlaičių rūšis, kurios žydėjimo metu neturi stiebinių lapų (tik lapų rozetėje) arba turi tik stiebinius lapus, rūšis gana lengvai atskiriama. Lyginant su Rivino (V. riviniana) ir miškine našlaite (V. reichenbachiana), kurios abi turi rozetės bei stiebinius lapus, smiltyninė našlaitė yra akivaizdžiai smulkesnė, auga atvirose, sausose (o ne vidutiniškai drėgnose, pavėsingose) buveinėse.[1]