Stančikas

Šis straipsnis apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų asmenybę. Apie pavardę skaitykite straipsnyje Stančikas (pavardė).
Stančikas karaliaus puotoje, po Smolensko praradimo. Susirūpinęs juokdarys atidžiai skaito diplomatinį paštą, kuriame pranešama apie grėsmingą pralaimėjimą. Daugiau tai niekam nerūpi. Pro praviras duris matyti puotos siautulys. Už lango nakties danguje šviečia kometa. Laikysenoje ir žvilgsnyje įžiūrima neviltis.[1] Jan Matejko 1862 m. paveikslas, šiuo metu saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje

Stančikas (lenk. Stańczyk, 1480–1560) buvo vienas žinomiausių karališkųjų juokdarių, tarnavęs trims Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovams: Aleksandrui, Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui.[2] Nežinomas nei tikrasis šio juokdario vardas, nei jo tiksli biografija. Antrasis vardas galėjo būti Gąska, nors kiti šaltiniai taip nemano.[3] Abu šie vardai randami dviejose trumpose Jan Kochanowski poemose.[4] Nei Stańczyk, nei Gąska tuo metu negalėjo būti tikra pavardė. Kartais vadintas riteriu-juokdariu, tai galėjo būti riteris, kuriam sužeidimas nutraukė karinę karjerą.[3]

Pareigos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stančikas priklausė tiems juokdariams, kurių darbas anaiptol nebuvo vien linksminti. Viduramžiais ir Renesanso epochoje daugelis valdovų žinojo, jog pavojinga klausytis vien svitos, visada sakančios ar patvirtinančios viską, ką tik norėtųsi.[5] Atidžiai išanalizavęs ir gerai suprasdamas esamą politinę situaciją, juokdario drabužius dėvintis Stančikas pačiam karaliui į akis visiems girdint rėždavo tiesą, rūpindamasis, kad karalius neatsisakytų šios pripažinti.[3][5][4]

Tokios juokdario pareigos nebuvo nei malonios, nei dėkingos. Stančikui kliūdavo ir tikros paniekos, patyčių, valdovas kai kada jį tiesiog piktai nutildydavo.[6][5] Kai kur jos buvo ir pavojingos. Pavyzdžiui, Rusijos Ivanas Rūstusis savo juokdarį už nepatikusį pajuokavimą išvijo, paskui liepė sugrįžti, galop visgi nubaudė mirties bausme.[7] Tuo tarpu Stančikas vadinamas „valdovo mylimu“ juokdariu, nors yra išlikę duomenų, kad amžininkai jo labai nemėgo, nes bijojo jo įžvalgų.[8]

Kiti to laikotarpio „išmintingi juokdariai“ buvo Maksimiliano II „Konradas“ arba Liudviko XII ir Pranciškaus I „Tribūnas“.[5]

Juokai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

(...) savo kalboje nesuvaldomas, taip pat buvo vadinamas Stańczyk už gyvenimo bjaurastį

Stanisław Orzechowski
Visi jūs mano gydytojai! Jan Matejko paveikslas.

Iš visų apie jį rašiusiųjų labiau neigiamai apie šią asmenybę atsiliepia tik Stanisław Orzechowski. Dažniau Stančikas minimas kaip gilaus proto ir retos nuovokos analitikas. Kai kurios jo išsipildžiusios prognozės vėliau pateko į istoriją.

Izabelė Jogailaitė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1539 m Žygimantas Senasis atidavė savo dukterį Izabelę tuometiniam Vengrijos karaliui. Daug kas nepritarė tai santuokai, ir Stančikas tarė karaliui: Bent laiku pastatyk jai Krokuvoje nuomojamą namą, kad ji turėtų kur gyventi. Izabelė iš tiesų vėliau turėjo grįžti atgal jau su kūdikiu.[6]

Lokio medžioklė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitą kartą Žygimantas iš Lietuvos gavo labai puikų lokį, kuris buvo atvežtas narve. Karalius nusprendė jį sumedžioti pramogai. Sumanytoje pramogoje dalyvavo ir jau nėščia būdama karalienė. Medžioklės metu lokys nelauktai puolė, karalienė nukrito nuo arklio, įvyko persileidimas. Lokys apvertė taip pat ir Stančiko žirgą. Visgi karalius po to ėmė plūsti juokdarį deramai neapgynus karalienės. Dar didesnė kvailystė yra išleisti ir medžioti lokį, kuris prieš tai jau buvo narve – atrėžė juokdarys. Be gana tiesioginio konteksto, vėliau buvo rašoma, jog taip karaliui gana piktai buvo priminta, jog jis deramai neišnaudoja savo kai kurių pasiektų karinių pergalių Prūsijoje – užuot galutinai prijungęs jau nugalėtą valstybę, uždėjo tik duoklę. Vėliau tai sukėlė daug sunkumų.[6][5]

Pasitikėjimas vienuoliu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartą Žygimantas Augustas pranciškonų vienuoliui, savo motinos nuodėmklausiui įteikė didžiulę sumą pinigų ir pavedė nupirkti užsienyje naujų knygų. Stančikas ėmė kažką rašinėti. Valdovo paklaustas, ką čia veikia, juokdarys prisipažino sudarinėjantis didžiausių karalystės kvailių sąrašą: Dėl pirmo numerio dar neapsisprendžiau. Jei tas vienuolis grįš su nupirktomis knygomis, tai bus jis, o jei negrįš – tai tada karalius bus pirmas.[9]

Visi gydytojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinoma ir linksmesnių juokų. Pavyzdžiui, kartą pokalbyje apie tai, kuri profesija labiausiai paplitusi, Stančikas pareiškė: gydytojai. Tam įrodyti jis apsirišo neva skaudamą dantį ir ėjo per miestą visiems skųsdamasis. Daugelis sutiktųjų puolė patarinėti, ką daryti su tuo dantimi. Visi jūs mano gydytojai! – paskelbė juokdarys.[6]

Stančikas yra vaizduojamas ar aprašomas daugelyje XIX ir XX amžiaus meno darbų.[4]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Liliana Sonik, "Stańczyk na dworze królowej Bony wobec straconego Smoleńska", Dziennik Polski, 26.04.2010
  2. ↑ Stańczyk, WIEM Encyklopedia [1]
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Historia: Poszukaj, Ścieżki historii [2] Archyvuota kopija 2021-05-27 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 Marija Georgievska (2016) Stańczyk: The most famous court jester in Polish history [3] Archyvuota kopija 2021-06-20 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 Stańczyk. Jego pracą było mówienie dotkliwej prawdy, Krowoderska.pl krowoderska.pl Archyvuota kopija 2021-01-15 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Andrzej Solarz, Stańczyk, Internetowy Kurier Proszowicki - SERWIS Ziemi Proszowickiej
  7. ↑ Dvaro juokdario „institutas“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje lrytas.lt
  8. ↑ Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė (2016). Kultūrinis miesto gatvių pulsas apčiuopiamas sunkiai. veidas.lt
  9. ↑ Vilniaus Universiteto biblioteka. Apie juokdarį ir karališkas knygas. biblioteka.vu.lt