Teisėkūra

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Teisėkūra (nuo teisė + kūryba) – veikla inicijuojant, rengiant bei priimant teisės normas, jas keičiant bei pripažįstant netekusiosiomis galios. Šiuolaikinėse Vakarų valstybėse labiausiai paplitęs teisėkūros rezultatas - norminis teisės aktas. Teisėkūros subjektai - įgaliotos institucijos, suvereni tauta, piliečiai - tiesiogiai (referendumas, plebiscitas) arba netiesiogiai (parlamentas) dalyvaujantys kuriant teisę. Angloamerikiečių teisėje teisės kūrėju tampa ir teismas, formuodamas teisės praktiką per savo sprendimus (žr. teismo precedentas).

Rūšys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įstatymų leidyba – populiariausia ir labiausiai išplitusi teisėkūros rūšis šiuolaikinėse valstybėse (tiek demokratinėse, tiek ir autoritarinėse).

Negatyvioji teisėkūra – teisės normų pripažinimas netekusiomis galios (pvz., Konstitucinis Teismas gali normas pripažinti prieštaraujančiomis valstybės Pagrindiniam įstatymui - Konstitucijai).

Poįstatyminė teisėkūra – vykdomosios valdžios (tokių kaip Prezidentas, ministras) institucijų veikla priimant teisės normas.

Sutarčių teisėkūra – viešųjų institucijų veikla sudarant sutartis (jos gali būti tarptautinės ir kt.).

Proceso stadijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teisėkūros proceso stadijos[1]:

  • teisėkūros proceso planavimas;
  • teisės akto projekto rengimas;
  • teisės akto projekto derinimas ir vertinimas;
  • teisės akto projekto priėmimas;
  • teisės akto paskelbimas ir įsigaliojimas;
  • teisės akto stebėsena.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ LR teisėkūros proceso pagrindų įst.