Ukrainos liaudies armija

Ukrainos liaudies armija ukr. Армія Української Народної Республіки
Veikimo laikas	1917–1921
Valstybė	Ukrainos Liaudies Respublika
Rūšis	Armija
Dydis	10 000–100 000
Mūšiai	Ukrainos nepriklausomybės karai Rusijos pilietinis karas Lenkijos–Ukrainos karas Lenkijos–sovietų karas
Vadovybė
Vyriausiasis kariuomenės vadas	Simonas Petliūra

Ukrainos liaudies armija (ukr. Армія Української Народної Республіки), dar vadinama Ukrainos nacionalinė armija – Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenė. Kariuomenę dažnai sudarė greitai reorganizuoti buvusios carinės Rusijos kariuomenės daliniai arba naujai suformuoti savanorių būriai, kurie vėliau prisijungė prie nacionalinės kariuomenės. Priešingai nei Ukrainos Galicijos armija, Ukrainos liaudies armija nesugebėjo sukurti tvirtos organizacinės struktūros ir buvo sudaryta daugiausia iš savanorių, o ne reguliariosios kariuomenės dalinių.^[1]

Istorija

Ukrainos kariai Kijeve 1917 m.

Ukrainos centrinės tarybos vadovas Michailas Hruševskis kariniame parade Kijeve 1917 m.

Ukrainos Liaudies Respublikos kariai 1919 m.

Kūrimas

Kai 1917 m. pavasarį Ukrainoje į valdžią atėjo Centrinė Rada, ji buvo priversta skubiai suburti kariuomenę, kad apgintų Ukrainą nuo bolševikų. Beveik visi naujai sukurtos kariuomenės daliniai buvo atskirti nuo Rusijos imperatoriškosios armijos. 1917 m. kovo 29 d. Kijevo karinėje apygardoje Mykolos Michnovskio iniciatyva buvo suorganizuota pirmoji karinio forumo organizacija – Ukrainos karinis klubas. 1917 m. taip pat įvyko trys Ukrainos kariniai suvažiavimai, kurie išrinko savo atstovus į Centrinę tarybą. Po pirmojo tokio suvažiavimo, įvykusio 1917 m. gegužės 18–21 d. Kijeve, buvo įkurtas Ukrainos generalinis karinis komitetas.^[2] Komitetas buvo paskirtas atsakingu už kariuomenės kūrimą ir pertvarkymą. Komiteto vadovu buvo išrinktas būsimasis karinių reikalų generalinis sekretorius Simonas Petliūra.^[2]

Kitas suvažiavimas, nepaisydamas Rusijos laikinosios vyriausybės draudimo, įvyko 1917 m. birželio 18–23 d. Kijeve. Šiame suvažiavime buvo perskaitytas 1-asis Centrinės tarybos „Universalas“ ir įvyko pirmieji rinkimai į šią instituciją. Paskutinis suvažiavimas įvyko 1917 m. lapkričio 2–12 d., taip pat Kijeve. Dėl bolševikų inicijuotų pilietinių neramumų visoje šalyje, dar vadinamų Spalio revoliucija, suvažiavimas užtruko ilgiau nei ankstesni, nes buvo kelioms dienoms nutrauktas, kad būtų suformuotas pirmasis Ukrainos revoliucijos gynimo pulkas (vadovavo pulkininkas Jurijus Kapkanas). Pagrindiniai suvažiavimo tikslai buvo paskelbti Ukrainos Liaudies Respubliką, visiškai ukrainizuoti kariuomenę bei karo laivyną ir nedelsiant sudaryti taikos sutartį.

Simonas Petliūra, vyriausiasis kariuomenės vadas.

Tuo metu Centrinė taryba nemanė, kad reikia nuolatinės kariuomenės, sustiprintos priverstiniu šaukimu į kariuomenę, todėl 1917 m. lapkričio mėn. buvo įvesti ir patvirtinti „laisvieji kazokai“.^[1] Tik 1917 m. gruodį, kai bolševikai įsiveržė į Ukrainos Liaudies Respubliką, buvo suprastas reguliarios nuolatinės kariuomenės poreikis. Naująją kariuomenę turėjo sudaryti aštuoni pėstininkų korpusai ir keturios kavalerijos divizijos. Tačiau šie planai taip ir liko neįgyvendinti, nes Centrinę Radą nuvertė Pavlo Skoropadskio įvykdytas perversmas, kurio metu Ukrainoje įsigalėjo Etmonatas.^[1] 1918 m. birželio 12 d. taip pat buvo pasirašyta laikina taikos sutartis su bolševikais.^[3]

Atėjusi į valdžią Skoropadskio vyriausybė parengė savo planus dėl nuolatinės kariuomenės. Ją turėjo sudaryti 310 000 karių, suskirstytų į aštuonis teritorinius korpusus, kurių metinis biudžetas siekė 1 254 mln. karbovanecų.^[1] Tačiau ši kariuomenė dėl daugybės disidentinių judėjimų ir didelio Etmonato nepopuliarumo tarp valstiečių ir civilių gyventojų neperžengė organizacinio etapo ribų. 1918 m. lapkritį Ukrainoje į valdžią atėjo Direktorija, kuri pateikė dar vieną kariuomenės struktūros viziją. Šiuo laikotarpiu dauguma padalinių tiesiog perėjo iš Etmonato į Direktoriją, o organizaciniai pokyčiai buvo nedideli.^[1]

Nepriklausomybės karai

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos nepriklausomybės karai.

Bolševikai pirmą kartą įsiveržė į Ukrainos Liaudies Respubliką 1918 m. sausio mėn.^[4] Po kelias savaites trukusių kovų Raudonoji armija įveikė gana nedideles ukrainiečių pajėgas ir vasario 9 d. užėmė Kijevą. Tai privertė Centrinę tarybą kreiptis pagalbos į centrines Pirmojo pasaulinio karo valstybes. Pasirašius Brest-Litovsko sutartį, Ukrainos kariuomenė turėjo gauti pagalbą kovojant su Raudonąja armija. Kovo pradžioje vokiečių ir austrų operacija „Kumščio smūgis“ išstūmė bolševikus iš Kijevo ir į sostinę grįžo Rados vyriausybė. Balandžio mėn. Raudonoji armija buvo priversta visiškai pasitraukti iš Ukrainos ir buvo pasirašyta taikos sutartis.^{[4][5][6][7][8]} Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pergales Ukrainoje lėmė vietinių gyventojų apatija bolševikų atžvilgiu ir prastesni bolševikų karių kovos įgūdžiai.^[8]

1918 m. gruodį, Direktorijai atėjus į valdžią, kariuomenė pasiekė aukščiausią lygį – maždaug 100 000 rekrutų,^[9] tačiau šios pajėgos pasirodė esančios nei labai tinkamos mūšiui, nei gerai organizuotos.^[10] Tuo metu dauguma Pavlo Skoropadskio Ukrainos valstybės pajėgų perėjo į kitą pusę ir prisijungė prie Direktorijos.^[10]

1919 m. sausį Ukraina paskelbė karą Rusijos TFSR, kai ši Charkove įkūrė laikinąją vyriausybę ir paskelbė Ukrainos Tarybų Socialistinę Respubliką. Tuo pat metu Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika užėmė Lvovą, taip pradėdama karą su Antrąja Lenkijos Respublika.^[3] 1919 m. sausį Ukrainos liaudies armija ir Ukrainos Galicijos armija susivienijo po to, kai Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką visiškai okupavo Lenkijos pajėgos, o Kijevą – sovietų pajėgos.^[4][11] Vyriausiuoju naujosios Ukrainos kariuomenės vadu tapo Simonas Petliūra ir tai pagerino tvarką ir drausmę kariuomenėje.^[10] Buvo įvesti didelius įgaliojimus turintys specialūs inspektoriai, panašūs į bolševikų komisarus.^[10] Kariuomenė išaugo, nes prie 35 000 ULR karių prisijungė 50 000 Galicijos armijos karių.^[10] Turėdama šias pajėgas, ULR kariuomenė 1919 m. rugpjūtį surengė sėkmingą reidą į Kijevą ir Odesą, tačiau galiausiai susivienijusi kariuomenė patyrė didelių nuostolių savižudiškame kare prieš Lenkijos kariuomenę, Antono Denikino baltagvardiečius ir bolševikus.^[10] Prie šio pralaimėjimo prisidėjo dėmėtosios šiltinės epidemija.^[10] Todėl 1919 m. gegužę Ukraina pasirašė paliaubas su Antante, o vėliau – su Lenkija.^[12]

Nepavykus savarankiškai užimti Kijevo, 1920 m. balandį Ukrainos kariuomenė pasirašė Varšuvos sutartį su Lenkija.^[13] Pagal sutartį ukrainiečių pajėgos kovojo kartu su lenkų pajėgomis prieš Sovietų Rusiją ir kitus „raudonuosius“ judėjimus (Denikinas, vokiečiai ir Antantė jau seniai buvo išvaryti iš Ukrainos). Po lemiamos nesėkmės Kijevo puolime ukrainiečių dalyvavimas Lenkijos–sovietų kare tik sumažėjo.^[14] Kol galiausiai 1921 m. kovo 18 d. naujai įkurta Sovietų Sąjunga ir Lenkija pasirašė Rygos sutartį, kuri užbaigė karą. Nedideli Ukrainos liaudies armijos likučiai ėmėsi partizaninio karo arba prisijungė prie Lenkijos kariuomenės.^[1]

Struktūra

Žygiuojantys Mėlynosios divizijos kariai.

Simonas Petliūra priešais Ukrainos kariuomenės dalinį. Kijevas, 1920 m. gegužės mėn.

Mėlynosios divizijos karys

Ukrainos kariai iš Kijevo išvyksta kovoti su bolševikų armija.

1-oji ukrainiečių divizija, kurią 1918 m. pavasarį suformavo ukrainiečių karo belaisviai vokiečių stovyklose.

Pagal pirminę Centrinės tarybos nustatytą kariuomenės struktūrą planuota organizuoti aštuonis pėstininkų korpusus ir keturias kavalerijos divizijas, tačiau šie planai taip ir nebuvo įgyvendinti dėl vidinės kovos dėl valdžios Ukrainoje. Kariuomenė buvo skubiai suformuota iš įvairių ginkluotų savanorių dalinių ir „laisvųjų kazokų“.^[1] Tačiau 1919 m. gegužę (jau gerokai po to, kai Direktorija perėmė valdžią) Ukrainos liaudies armija buvo priversta reorganizuotis, nes vos per penkis karo su Sovietų Rusija mėnesius jos karių skaičius sumažėjo nuo 100 000 iki 15 000.^[9] Pasak tuometinio Ukrainos politiko Volodymyro Viničenkos, šis dramatiškas karių sumažėjimas įvyko daugiausia dėl komunistinės propagandos.^[10] Naują, pusiau organizuotą struktūrą sudarė penkios brigados dydžio „kariuomenės grupės“ ir daugybė „laisvųjų kazokų“:

• Sečės šauliai, kurie buvo išformuoti 1919 m. pabaigoje (5 000 karių)^[9]
• Zaporožės grupė (3 000 karių)^[9]
• Voluinės grupė (4 000 karių)^[9]
• Oleksandro Udovičenkos pulkas (1 200 karių)^[9]
• Tutinkos grupė (1 500 karių)^[9]

1920 m. gegužę, įpusėjus Lenkijos–sovietų karui, kariuomenė vėl buvo priversta reorganizuotis, nes jos pajėgos padidėjo daugiau nei dvigubai.^[9] Naująją struktūrą sudarė šešios pėstininkų ir viena kavalerijos divizija. Kiekviena pėstininkų divizija turėjo turėti tris brigadas, ginkluotas artilerija, kavalerijos pulką ir inžinerijos pulką. Vienintelė kavalerijos divizija turėjo šešis raitelių pulkus. Taip pat buvo bandoma suformuoti šešias rezervines brigadas, tačiau tai pavyko tik iš dalies. Vėliau iš sustiprinimo brigadų buvo sudaryta dviejų brigadų kulkosvaidžių divizija. Taigi struktūra buvo tokia:^[15]

• 1-oji pėstininkų divizija^[15]
• 2-oji pėstininkų divizija^[15]
• 3-oji pėstininkų divizija^[15]
• 4-oji pėstininkų divizija^[15]
• 5-oji pėstininkų divizija^[15]
• 6-oji Sečės šaulių divizija^[15][16]
• 1-oji kulkosvaidžių divizija^[15]
• 1-oji kavalerijos divizija^[15]

Pagrindinės karinės formuotės (Ukrainos Liaudies Respublika)

• 1-asis ukrainiečių korpusas
• 2-asis Sečės Zaporožės korpusas
• Sečės šauliai
  • Sečės šaulių kavalerijos pulkas
• Chmelnickio kazokų pulkas
• Polubotkos kazokų pulkas
• Zaporožės korpusas
  • 1-asis Zaporožės pėstininkų pulkas
  • 2-asis Zaporožės pėstininkų pulkas
  • 3-asis Zaporožės pėstininkų pulkas
  • 3-asis haidamakų pėstininkų pulkas
  • 1-asis haidamakų kavalerijos Zaporožės pulkas
  • 1-asis Zaporožės inžinerijos pulkas
  • 1-asis Zaporožės artilerijos pulkas
  • 1-oji Zaporožės automatinės ginkluotės divizija
  • Kavalerijos ir kalnų artilerijos divizija
  • Zaporožės oro eskadrilė
  • Juodieji zaporožiečiai
• Laisvieji kazokai
  • Ukrainos stepių divizija (Antibolševikinis revoliucinis karinis dalinys)
• Ukrainos jūrų pėstininkai
  • 1-asis huculų jūrų pėstininkų pulkas
  • 2-asis huculų jūrų pėstininkų pulkas
  • 3-asis jūrų pėstininkų pulkas
• 1-oji šaulių kavalerijos divizija
• Mėlynosios divizijos
• 3-asis Haidamatsko pėstininkų pulkas
• 3-oji geležinių šaulių divizija
  • Sečės šaulių lengvosios artilerijos pulkas
  • Dono kazokų pulkas
• 20-asis Pavlohrado kavalerijos pulkas
• 6-oji Sečės divizija
• Jurijaus Tiutjuniko Kijevo sukilėlių divizija
• Ukrainos karinės jūrų pajėgos
• Ukrainos Liaudies Respublikos karinis oro laivynas

Pagrindinės karinės formuotės (Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika)

• Ukrainos Galicijos armija
  • 1-asis Galicijos korpusas
  • 2-asis Galicijos korpusas
  • 3-asis Galicijos korpusas

Generolai

• Generolas leitenantas Borisas Bobrovskis (1868 – 1918)
• Generolas leitenantas Nikolajus Bredovas (1873 – 1945)
• Generolas leitenantas Serhijus Diadiuša (1870 – 1933)
• Generolas leitenantas Fediras Kolodijus (1872 – 1920)
• Generolas leitenantas Pavlas Kudriavcevas (1873 – 1921)
• Generolas leitenantas Mykola Koval-Medzvecskis (1868 – 1929)
• Generolas leitenantas Antinas Maslinis (1865 – 1929)
• Generolas leitenantas Oleksandras Mychailivas (1868 – ????)
• Generolas leitenantas Nikolajus Volodčenka (1862 – 1945)
• Generolas leitenantas Oleksandras Vyšnivskis (1890 – 1975)
• Generolas leitenantas Petro Jeroševičius (1870 – 1945)
• Generolas pulkininkas Sergejus Delvigas (1866 – 1944)
• Generolas pulkininkas Oleksijus Galkinas (1866 – 1941)
• Generolas pulkininkas Michailas Omelianovičius-Pavlenka (1878 – 1952)
• Generolas pulkininkas Pavlas Šandrukas (1889 – 1979)
• Generolas pulkininkas Oleksandras Udovičenka (1887 – 1975)
• Generolas pulkininkas Andrijus Vovkas (1882 – 1969)
• Generolas pulkininkas Mykola Junakivas (1871 – 1931)
• Generolas pulkininkas Oleksandras Zahrodskis (1889 – 1968)
• Generolas pulkininkas Viktoras Zelinskis (1864 – 1940)
• Generolas Oleksandras Rohoza (1858 – 1919)

Paminėjimas

2015 m. Ukrainos liaudies armijos garbei viena gatvė Brovaruose buvo pavadinta Armiiy UNR (ukr. Армії УНР).^[17][18]

Išnašos

1. Lev Shankovsky, Danylo Husar Struk. „Army of the Ukrainian National Republic“. Encyclopedia of Ukraine. Nuoroda tikrinta 2007-12-20.
2. From Bogdanivtsi to the Rebel Army. A brief history of the Ukrainian armed forces in 1917-1921, Ukrayinska Pravda (2018-12-06)
3. „Ukrainian-Soviet War, 1917–21“. Encyclopedia of Ukraine. Nuoroda tikrinta 2008-01-30.
4. „Ukraine - World War I and the struggle for independence“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2008-01-30.
5. 100 years ago Bakhmut and the rest of Donbass liberated, Ukrayinska Pravda (2018-04-18)
6. Tynchenko, Yaros (2018-03-23), The Ukrainian Navy and the Crimean Issue in 1917-18. Nuoroda tikrinta 14 spalio 2018 
7. Germany Takes Control of Crimea, New York Herald (1918-05-18)
8. War Without Fronts: Atamans and Commissars in Ukraine, 1917-1919 by Mikhail Akulov, Harvard University, 2013-08
9. „Довідники/Довідник з історії України“. Вiртуальна Русь. Suarchyvuotas originalas 2008-01-17. Nuoroda tikrinta 2008-01-30.
10. The Army and Independence, The Ukrainian Week (2013-04-12)
11. Abbott p.19
12. Abbott p.18
13. Davies, White Eagle..., p.99-103
14. Abbott, p.20
15. Abbott, p 19, 20
16. Išformuotų Sečės šaulių garbei
17. Пропозиції щодо перейменування вулиць у Броварах винесено на громадське обговорення Archyvuota kopija 2018-06-27 iš Wayback Machine projekto.. Маєш право знати. 2015-06-26
18. Рішення від 25.12.2015 № 52-04-07 «Про перейменування вулиць та провулків м. Бровари» [1] Archyvuota kopija 2016-01-25 iš Wayback Machine projekto., [2] Archyvuota kopija 2016-01-27 iš Wayback Machine projekto.. Броварська міська рада. 2015-12-28

Šaltiniai

• А. О. Буравченков. Збройні Сили Української Держави 1918 Archyvuota kopija 2016-08-06 iš Wayback Machine projekto.
• Доценко О. Зимовий Похід (6.12.1919-6.5.1920).— Варшава, 1932.— 398 с. (Праці Українського Наукового Інституту т. 13) Archyvuota kopija 2016-02-02 iš Wayback Machine projekto.
• Громенко С. Забута перемога. Кримська операція Петра Болбочана 1918 року Archyvuota kopija 2018-08-01 iš Wayback Machine projekto.. — К. : К. І. С., 2018. — 266 с., іл. — ISBN 978-617-684-204-0.
• Омелянович-Павленко М. Спогади командарма (1917—1920): Документально-художнє видання / Упоряд.: М. Ковальчук.— К.: Темпора, 2007.— 608 с: іл. ISBN 966-8201-24-8
• Омелянович-Павленко М. На Україні 1919: Переговори й війна з російською добровольчою армією.— Прага: Накладом Комітету «Stilus», 1940.— 97 с.
• Енциклопедія історії України: У 10 т./ Редкол.: В. А. Смолій (голова) та ін.— К.: Наук. думка, 2003.— ISBN 966-00-0632-2
• Стефанів З. Українські збройні сили в 1917—1921 рр.: Воєнно-історичний нарис. Коломия, 1935;
• Історія українського війська. Львів, 1992;
• Удовиченко О. І. Україна у війні за державність: Історія організації і бойових дій Українських Збройних Сил, 1917—1921. К., 1995.
• Срібняк І. Обеззброєна, але нескорена: Інтернована Армія УНР у таборах Польщі й Румунії (1921—1924 рр.). — Київ-Філядельфія, 1997. — 187 с. Archyvuota kopija 2017-08-08 iš Wayback Machine projekto.
• Тинченко Я. Офіцерський корпус Армії Української Народної Республіки (1917—1921). Книга II: Наукове видання.— К.: Темпора, 2011.— 424 с: іл. ISBN 978-617-569-041-3
• Тинченко Я. Герої Українського неба: науково-популярне видання. — К.: Темпора, 2010. — 200 с: іл. ISBN 978-966-8201-94-3