VEF I-17

VEF I-17
Vaizdas:Irbitis I-17.jpg
Tipas Mokymosi ir lavinimosi lėktuvas
Gamintojas VEF - Valsts elektrotehniskā fabrika
Kūrėjas Kārlis Irbītis
Gamybos metai 1939-1940 m.
Pirmas skrydis 1940 m. sausio 28 d.
Pradėtas naudoti 1940 m.
Baigtas naudoti prieš 1944 m.
Pagrindiniai naudotojai Latvijos karinės oro pajėgos
Vokietijos KOP - Liuftvafė
Pagaminta vnt. 6

VEF I-17 – Latvijos įmonėje VEF (lat. Valsts elektrotehniskā fabrika) 1939 m. inžinieriaus Karlio Irbyčio (lat. Kārlis Irbītis) sukurtas dvivietis mokymosi ir lavinimosi lėktuvas, išbandytas 1940 m. pradžioje ir beveik iš karto priimtas į Latvijos karines oro pajėgas.

Konstrukcija ir gamyba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. Latvijos karinės oro pajėgos Jungtinėje Karalystėje užsakė 39 naikintuvus Hawker Hurricane. Rengiantis priimti šiuos, pirmuosius Latvijos karinėje pajėgose žemasparnius monoplanus, kilo atitinkamo pilotų mokymo ir mokymui skirto orlaivio poreikis. Atliepdamas šį poreikį VEF dirbęs jau patyręs aviaskonstruktorius Karlis Irbytis 1939 m. pabaigoje sukūrė dvivietį mokymosi ir lavinimosi orlaivį, gavusį indeksą VEF I-17.

Lėktuvas buvo medinės konstrukcijos, aptrauktos fanera, variklio gaubtas buvo dengtas skarda, judantys paviršiai – drobe, sparnai pasižymėjo gana didele tiems laikams apkrova (59,4 kg/m²), naudotas ekonomiškas 125 AG (92 kW) galios Menasco C4 Pirate variklis ir dvimentis fiksuoto žingsnio propeleris. Konstruktorius buvo numatęs galimybę taip pat montuoti 130 AG galios Gipsy Major ar 150 AG galios Cirrus Major variklius.[1]

Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui Jungtinė Karalystė nutraukė naikintuvų tiekimo kontraktą, o Latvijos kariuomenė priėmė sprendimą iki tol tik lavinimosi tikslams skirtą I-17 priimti į ginkluotę nebaigus jo bandymų programos ir, pagal galimybes, naudoti kaip kovinį lėktuvą.[2]

Iki sovietinės okupacijos buvo pagaminti šeši vienetai I-17. VEF turėjo užsakymą pagaminti dar šešis.[3]

Po Latvijos okupacijos SSRS kariuomenė kurį laiką bandė I-17, tiek su originaliais Menasco Pirate varikliais, o vieną egzempliorių, išvežę į SSRS gilumą, – Karinių oro pajėgų mokslinio tyrimo instituta (rus. НИИ ВВС, Научно-испытательный институт ВВС РККА) su sovietiniais A. Švetsovo konstrukcijos 5 cilindrų 110 AG (82 kW) galios M-11 varikliais. Vokietijos-SSRS konflikto metu penkis Latvijoje buvusius orlaivius perėmė Liuftvafė ir, kartu su K. Irbičio konstrukcijos I-16, bent du (vokiški Nr. AW + 06, AW + 13) šio tipo orlaivius naudojo Torne (dab. Torūnėje, Lenkija) veikusioje skraidymo mokykloje.

Amžininkų teigimu, I-17 buvo lengviau valdomas nei Latvijoje karo pilotų mokymams naudoti britiški Miles Magister ar sovietų kariuomenėje naudoti UT-2.[2][3]

Operatoriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Techniniai duomenys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tipas Mokymosi ir lavinimosi lėktuvas
Ekipažas 2
Keleivinės vietos
Ilgis 8,20 m
Aukštis 2,90 m
Sparnų ilgis 9,80
Sparnų tipas Žemasparnis mopnoplanas
Sparnų kampas
Sparnų plotas 19.20 m2
Tuščioji masė 790 kg
Pilnoji masė 1140 kg
Maksimali masė
Variklis (-iai) 1 x Menasco Pirate C4 keturių cilindrų vienaeilis oru aušinamas 93 kW (125 AG) galios vidaus degimo variklis
Traukos jėga
Kreiserinis greitis
Didžiausias greitis 230 km/h
Mach
Skrydžio aukštis 5900 m
Didžiausias aukštis
Skrydžio nuotolis 592 km
Kovinis skrydžio nuotolis
Kilimo greitis
Kuro atsargos
krydžio trukmė


Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Irbitis I-17“. Airwar.ru, http://www.airwar.ru/image/idop/other2/i17/i17-2.gif
  2. ↑ 2,0 2,1 „Irbitis I-17“. Уголок неба
  3. ↑ 3,0 3,1 VEF I-17 – Vieglais iznīcinātājs. Bruninieki.narod.ru