Vičai
| Vičai, matakai | |
|---|---|
 Vičai (1890 m., Argentina)
| |
| Gyventojų skaičius | >40 000 |
| Populiacija šalyse | Argentina: 40 036 (2005 m.)[1] Bolivija: >2000 |
| Kalba (-os) | vičų |
| Religijos | krikščionybė, animizmas |
| Giminingos etninės grupės | gvajkurai |
Vičai, dar vadinami matakais (neaiškios kilmės įžeidžiantis pavadinimas) – Pietų Amerikos indėnų genčių grupė, gyvenanti Gran Čiako regione, Bolivijoje ir Argentinoje. Pagrindinės bendruomenės įsikūrusios Čiako, Formosos ir Saltos provincijose bei prie Pilkomajo upės Tarichos departamente. Vičų populiaciją sudaro apie 40 tūkst. žmonių. Kalba gvajakurų šeimai priklausančia vičų kalba.
Vičai iki kolonizacijos gyveno klajokliškai Gran Čiako miškuose. XVI–XVIII a. pranciškonai ir jėzuitai bandė vičų žemėse steigti misijas, tačiau tik nedaugelis jų tapo sėkmingomis. Apie vičų gyvenimą rašė pranciškonas tėvas Alejandro Corrado: pasak jo, vičai vertėsi žvejyba, medžiokle, rankiojimu (algarobo, gledičijų vaisių, taip pat vabzdžių). Tikėjo animistine religija (gerąja dvasia, blogąja dvasia, reinkarnacija), vičų šamanas specialiomis apeigomis gydydavo žmones.
XX a. didelė dalis vičų tapo krikščioniškų misijų nariais.
Ir dabartiniais laikais dauguma vičų gyvena bendruomenėmis, kurias sudaro vienas ar daugiau klanų. Giminė priklauso moteriškajam klanui (po vedybų vyras kraustosi į žmonos kaimą). Kartais giminiuojasi su tobais, tapietais. Stato nedidelius namus iš purvo, dengtus lapais ir šakomis. Verčiasi žvejyba Bermecho, Pilkomajo baseinuose, augina moliūgus, arbūzus, ankštinius, kukurūzus. Medžioja elnius, šarvuočius, iguanas, pekarius, triušius. Renka medų ir vaisius. Audimui naudoja bromelijų pluoštą.