Vytautas Kazimieras Jonynas

Vytautas Kazimieras Jonynas
Gimė 1907 m. kovo 16 d.
Ūdrija, Kalvarijos apskritis
Mirė 1997 m. gruodžio 4 d. (90 metų)
Vilnius
Palaidotas (-a) Antakalnio kapinėse
Sutuoktinis (-ė) Kazimiera Janina Gustaitytė,
Irena Dalia Griežė-Jonynienė
Vaikai Giedra Jonynaitė-Troncone
Veikla grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražistas
Vikiteka Vytautas Kazimieras Jonynas

Vytautas Kazimieras Jonynas (1907 m. kovo 16 d. Ūdrijoje, Kalvarijos apskritis, Suvalkų gubernija – 1997 m. gruodžio 4 d. Vilniuje) – Lietuvos grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
V.K.Jonyno galerija Druskininkuose
Galerijos iškaba
Lenta Kaune, Krėvos g. 11

Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo Naumiesčio gimnazijoje.[1] 1923–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, Adomo Varno tapybos ir Adomo Galdiko grafikos studijose. Iliustravo knygas, kūrė viršelius. Po 1929 m. streiko mokykloje turėjo ją palikti ir verstis atsitiktiniais darbais. Bendradarbiavo spaudoje: apipavidalino, iliustravo laikraščius ir žurnalus („Sodyba“, „Naujas žodis“, „Meno kultūra“). 1930 m. laimėjo jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų plakato konkursą.

1931 m. savo lėšomis išvyko į Paryžių studijuoti taikomosios dailės, skulptūros ir grafikos į Nacionalinę meno ir amatų konservatoriją (Conservatoire National des Arts et Métiers). Ją baigęs lankė École Boulle, ten gavo pažymėjimą, kad turi teisę kaip dailininkas verstis Prancūzijoje. 1935 m. galerijoje Zak Paryžiuje surengė pirmąją individualią parodą.

1935–1940 m. dėstė grafiką ir medžio skulptūrą Kauno meno mokykloje. 1936–1941 m. Lietuvos kultūros paminklų apsaugos inspekcijos konservatorius, vėliau – viršininkas. 1936 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje Lietuvių sekcijos reikalų vedėjas, 1937 m. – tarptautinės žiuri komisijos Kultūros sekcijos narys. 1937 m. pasaulinėje parodoje jo medžio raižiniai ir plakatai apdovanoti aukso medaliu, o baldų projektai – garbės diplomu.[2]

Dalyvavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos, jaunųjų dailininkų grupės „Ars“ veikloje. 1936 m. įstojo į XXVII knygos mėgėjų draugiją.[3] Apipavidalino ir iliustravo Lietuvoje leistas knygas: Stepo Zobarsko „Žemės muzika“ (1929 m.), Lazdynų Pelėdos „Radybos“ (1930 m.), Vytauto Sirijos Giros „Golas į ateitį“ (1931 m.), Stasio Matijošaičio-Esmaičio elementorių „Sakalėlis“ (1931 m.), Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Dvylika brolių juodvarniais lanksčiusių“ (1932 m.), XXVII knygos mėgėjų metraštį (1933 m., 1937 m.), Marijos Lastauskienės „Gyvenimo perlai“ (1934 m.), Petro Cvirkos „Žemė maitintoja“ (1940 m.) ir kt. Išraižė Juozo Tumo-Vaižganto, M. K. Čiurlionio ir kt. portretus.

Nuo 1941 m. Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės instituto direktorius ir dėstytojas. 1943 m., vokiečių okupantams uždarius institutą, grįžo prie kūrybinio darbo, kūrė medžio raižinius Gėtės romano „Jaunojo Verterio kančios“ iliustracijoms (pradėtos 1943 m. Kaune, baigtos 1947 m. Freiburge).

1944 m. kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. Prancūzijos okupacinėje zonoje Freiburge įkūrė karo pabėgėliams skirtą dailės ir amatų mokyklą (Ecole des Arts et Metiers). Joje mokėsi Bronė Jameikienė, Albinas Elskus, Ramojus Mozoliauskas, Romas Viesulas ir kiti būsimieji naujosios kartos menininkai. Iki 1949 m. buvo šios mokyklos direktorius ir dėstytojas. Kūrė pašto ženklus prancūzų okupacinėms zonoms: Badenui, Reinland-Pfalcui, Sarlandui, Viurtenbergui. 1950–1951 m. dėstė Dailės ir architektūros mokykloje Maince.

1951 m. išvyko į JAV, įsikūrė Niujorke. 1952–1956 m. dėstė Catan-Rose meno institute (Catan-Rose Institute of Art), 1957–1973 m. Fordhamo universitete (Fordham University). 1955 m. drauge su savo mokiniu amerikiečiu įsteigė Jonyno ir Donaldo Shepherdo bažnytinio meno studiją, pradėjo dirbti vitražistu ir skulptoriumi. 1971 m. išrinktas JAV menininkų organizacijos National Academy of Design nariu.

Lietuvą aplankė 1967 m. vasarą. Jo meno parodos surengtos 1979 m. Kaune ir 1987 m. Vilniaus dailės muziejuje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Jonynas apsilankydavo tėviškėje kiekvienų metų vasarą. Po gyvenimo Druskininkuose buvo apgyvendintas Vilniuje, Eksperimentinės ir klininkinės medicinos instituto gerontologijos ir reabilitacijos centro pensione. Mirė 1997 m. gruodžio 4 d., palaidotas Antakalnio kapinėse.

V. K. Jonyno gyvenimas aprašytas Rasos Andriušytės-Žukienės monografijoje „Akistatos: dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose“. Autorė teigia, kad knyga – ne tik apie V. K. Jonyno kūrybą, bet ir apie ją įtakojusius veiksnius: prieškario dailės švietimą Lietuvoje, sukrečiantį politinių lūžių laiką ir priverstinę daugelio menininkų emigraciją Antrojo pasaulinio karo metais, sudėtingą menininkų prisitaikymą svetimuose kraštuose.

Kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dailininko palikimas – grafika, knygų iliustracijos, vitražai, skulptūros. Vienas pirmųjų lietuvių dailėje ėmėsi iliustruoti ne tik savosios, bet ir pasaulinės literatūros klasiką. Gyvendamas JAV sukūrė skulptūrinį reljefą Vatikano paviljonui 1964 m. Niujorko pasaulinėje parodoje. Išgarsėjo aštuoniais reljefais Lietuvių kankinių koplyčioje, 1968 m. įrengtais Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Vitražai įgyvendinti 60-yje objektų, dauguma bažnyčiose, [4] tarp kitų - Vašingtono lietuvių Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčioje. Grafikos kūriniams būdinga meistriška, raiški raižysena, linijų ritmika, skulptūroms, vitražams – išradinga, ritmiška kompozicija, apibendrintos, konstruktyvios formos.

Didžiąją dalį savo kūrybinio palikimo bei asmeninę biblioteką perdavė Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir jo padaliniui – Vytauto Kazimiero Jonyno galerijai Druskininkuose (veikia nuo 1993 m.), kur menininkas praleido paskutiniąsias savo gyvenimo vasaras. 2007 m. jo kūryba eksponuota Radvilų rūmuose, apžvalginėje V. K. Jonyno 100-čiui skirtoje parodoje. 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

Įvertinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ http://www.dainavoskrastas.lt/personalijos/vytautas-kazimieras-jonynas/
  2. ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=JONYNAS%20VYTAUTAS%20KAZIMIERAS Archyvuota kopija 2018-05-10 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ http://gintarinesvajone.lt/2013/03/01/apie-dailininka-vytauta-kazimiera-jonyna-1907-1997/
  4. ↑ Vytauto K. Jonyno meninė veikla Amerikoje // Draugas, 2017-07-09
  5. ↑ Vytautas Kazimieras Jonynas: filologija ir vaizdas, 2017-03-10
  6. ↑ „Dėl apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu“. 1993 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 17. Lietuvos Respublikos Prezidentas. Nuoroda tikrinta 2024-06-04.
  7. ↑ https://www.druskininkai.lt/go.php/Garbės%20piliečiai558 Archyvuota kopija 2019-02-01 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]