Vėžio istorija

Vėžio istorija – vėžio ligos ir onkologijos mokslo istorija, svarbi visos medicinos istorijos dalis. Vėžys lydėjo žmoniją nuo priešistorinių laikų, jo sukeltų pakitimų randama dinozaurų kauluose, Senovės Egipto mumijose. Senovės Graikijoje Hipokratas aprašė vėžio atvejus ir yra šios ligos pavadinimo bei pirmosios humoralinės vėžio atsiradimo teorijos autorius. Celsas ir Klaudijus Galenas prisidėjo prie žinių apie vėžį plėtojimo ir terminų kūrimo. Viduramžiais bažnyčios įtaka progresą Europoje ženkliai sulėtino, tačiau arabų pasaulyje vėžio tyrimai tęsėsi. Renesanso laikotarpiu pradėti naudoti moksliniai tyrimo metodai. Greitas anatomijos ir fiziologijos žinių gausėjimas ir mikroskopo atradimas leido gydytojams ir mokslininkams imtis kryptingų vėžio tyrimų. XVIII amžiuje toliau daugėjant žinių apie žmogaus organizmą sparčiai plėtojosi chirurgijos mokslas, atrasta ir aprašyta daug operacijų metodų. Taip pat padėti pagrindai vėžio epidemiologijai – nustatytas kancerogeninis (vėžį sukeliantis) suodžių ir dervų poveikis. XIX amžiuje atradus anesteziją toliau sparčiai vystėsi vėžio chirurgija. Rudolfas Virchovas tapo mikroskopinės ląstelės patologijos pradininku, jo darbai padėjo pagrindus mikroskopinei vėžio diagnostikai. Buvo nustatyti ryšiai tarp pirminio naviko ir vėžio metastazavimo – plitimo, taip pat pastebėtas hormonų poveikis kai kurių rūšių vėžio augimui.

XX amžiuje progresuojant ląstelės biologijos ir genetikos mokslams išvystytos vėžio atsiradimo teorijos. Nustatyta, kad vėžį gali sukelti ar riziką susirgti padidinti kai kurie virusai. Atrasti rentgeno spinduliai ir jų vėžį sukeliantis poveikis organizmui, taip pat atrastos jų panaudojimo vėžio gydymui galimybės: gimė radioterapija. XX amžiaus antrojoje pusėje atrasti pirmieji chemoterapiniai vaistai. Jų skaičius greitai didėjo ir per keletą dešimtmečių sukurtos modernaus gydymo chemoterapija schemos, kurių dėka nemaža dalis ligonių galėjo būti išgydyti. Gydymo rezultatus dar pagerino kombinuoto gydymo strategija, vienu metu ar tam tikro eiliškumo tvarka skiriant radioterapiją, chemoterapiją ir chirurginį gydymą. XX amžiaus pabaigoje daugėjant žinių apie molekulinę normalios ir vėžio ląstelės biologiją pavyko sukurti pirmuosius prieš vėžio ląstelių receptorius ar kitus žymenis nukreiptus vaistus – vadinamuosius taikinių preparatus, kurie XXI amžiaus pradžioje pasiekė ligonius. Šie modernūs priešvėžiniai vaistai neturi chemoterapijai būdingų nepageidaujamų poveikių ir jų skaičius nuolat didėja. Vėžiu sergantys ligoniai vis dažniau gali būti išgydomi arba su liga gyvena ilgiau.

Ankstyvasis periodas

Freska Italijos Ananjo mieste, vaizduojanti Hipokratą ir Galeną

Dinozaurų, gyvenusių prieš 80 milijonų metų, kauluose randama ženklų, panašių į sukeliamus kaulų vėžio ar vėžio metastazių į kaulus. Panašūs pakitimai nustatyti ir Egipto mumijose: pakitimai panašūs į kaulo sarkomą, veido kauluose randamos angos atitinka gerklės ir kaklo vėžio sukeliamus pokyčius^[1]. Lisabonos nacionaliniame archeologijos muziejuje kompiuterinės tomografijos metodu ištyrus 285‭–‬30 m. pr. m. e. datuojamą senovės Egipto vyro mumiją, dubens kauluose ir stuburo slanksteliuose buvo nustatyti pakitimai, būdingi prostatos vėžio metastazėms^[2]. Panašus radinys 2007 metais aprašytas ir Sibire rasto 40–50 metų amžiaus vyro kauluose^[3].

Edvino Smito (angl. Edwin Smith) papirusas, datuojamas 3000–2500 m. p. m. e. yra seniausias žinomas rašytinis medicinos dokumentas^[4]. Jame minimi 48 ligoniai, iš jų 8 turbūt krūties vėžiu sergantys pacientai, aprašomi krūties augliai, išopėjimai, žaizdos. Taip pat minima, jog nėra šios ligos gydymo, nors toliau aprašoma, kaip vienas iš ligonių gydytas išdeginant naviką karštu strypu^[5]. Eberso (angl. George Ebers) papirusas (1500 m. pr. m. e.) aprašo minkštųjų audinių ir riebalinio audinio auglius ir siūlo juos išpjauti. Taip pat šiame papiruse aprašomi ligoniai, kurie serga odos augliais, viena pacientė greičiausiai serga gimdos vėžiu, kitas ligonis skrandžio vėžiu. Eberso papirusas mini mechaninius ir magiškus vėžio gydymo metodus, taip pat gydymą vaistais^[6]. Senovės Egipto įrašai liudija, kad kai kuriems ligoniams augliai jau būdavo pašalinami juos išpjaunant. Pagal papirusuose pateikiamą informaciją taip pat matoma, kad senovės egiptiečiai jau išskyrė piktybinius ir gerybinius navikus.

Persijos princesė Atosa yra pirmoji savo vardu žinoma vėžio pacientė istorijoje.

Herodotas savo raštuose mini Senovės Persijos princesę Atosą (sen. gr. Ἄτοσσα, 475–550 m. pr. m. e.), kuriai krūtyje atsirado kraujuojantis auglys. Atosa dėl šio auglio užsidarė ir ilgą laiką nesirodė, vėliau ji leido vienam iš savo vergų Democedui šį auglį pašalinti^[7]. Atosa yra pirmoji konkrečiu vardu paminėta vėžiu serganti pacientė. Senovės Graikijos gydytojas Hipokratas apie 460–370 m. pr. m. e. aprašė vėžio atvejus ir pavadino juos graikišku žodžiu gr. carcinos, kas reiškė vėžį. Pavadinimą Hipokratas parinko pagal ligos išorinį vaizdą, dėl piktybinio auglio peraugamų ir į šonus nustumtų kraujagyslių, primenančių vėžio ar krabo žnyples. Moderniojoje medicinoje karcinoma yra epitelinio audinio navikas, dažniausiai sutinkama piktybinio auglio rūšis. Senovės Graikijoje atverti mirusiojo kūną buvo draudžiama, todėl Hipokrato piešiniuose ir raštuose randami tik odos, nosies ir krūties auglių aprašymai.

Aelius Galenus, Senovės Romos gydytojas ir filosofas, yra onkologijos termino pradininkas.

Hipokratas iškėlė humoralinę vėžio atsiradimo teoriją. Jis manė, kad organizmą sudaro 4 kūno skysčiai: kraujas, gleivės, geltonoji tulžis ir juodoji tulžis. Bet koks šių skysčių pusiausvyros sutrikimas sukelia ligas, o juodosios tulžies perteklius organe yra vėžio priežastis. Hipokratas aprašė dėl vėžio susidarančias tamsias, lipnias išskyras iš gimdos, taip pat odos, storosios žarnos ir skrandžio navikų, kurias jis laikė juoda tulžimi^[8]. Hipokrato humoralinė teorija išliko net 1300 metų iki pat viduramžių, kadangi bažnyčiai uždraudus lavonų skrodimus naujų žinių apie vėžį ir jo kilmę nebuvo gauta. Hipokratas buvo pirmasis, aiškiai atskyręs piktybinius ir gerybinius navikus. Hipokratas pasiūlė tiesiosios žarnos vėžio ir gimdos kaklelio vėžio diagnostikai atlikti tyrimą panaudojant vamzdelį^[9].

Senovės Romos enciklopedistas Celsas (25–50 m. pr. m. e.) išvertė Hipokrato pavartotą graikišką žodį gr. carcinos į lotynų kalbą lot. cancer, vėliau jis buvo perimtas į Vakarų Europos kalbas.^[10]. Celsas savo veikaluose aprašė įvairių lokalizacijų auglius ir rekomendavo ankstyvą jų pašalinimą, jei tai įmanoma^[11]. Krūties vėžio aprašyme Celsas pasakoja, kaip augant navikui jis išplinta į pažastį, dėl ko atsiranda rankos tinimas, o vėliau vėžys išplinta į kitus organus.

Klaudijus Galenas (130–200 m. pr. m. e.) panaudojo graikišką žodį gr. oncos (tinimas) aprašyti gerybiniams navikams. Šis terminas vėliau tapo pagrindu mokslo apie navikus (onkologijos) pavadinimui. Galenas tikėjo Hipokrato sukurta humoraline vėžio atsiradimo teorija, tačiau ją išplėtė teigdamas, jog geltonoji tulžis sukelia nepiktybinius ir neišopėjusius navikus. Priešingai nei Hipokratas, Galenas daugeliu atvejų nerekomendavo gydyti vėžio, išskyrus tuos ligonius, kuriems pažeista oda ir auglį galima chirurgiškai pašalinti. Jis aprašė nuo krūties vėžio pasveikusias moteris, kurioms auglys buvo visiškai pašalintas operacija. Galeno nuomone, vėžys buvo neturtingų žmonių liga ir jo gydymui buvo galima skirti laisvinamuosius vaistus, siekiant pašalinti juodosios tulžies perteklių^[12]. Galenas pirmasis pavartojo terminą sarkoma, šitaip pavadinęs auglius, kurie savo išvaizda panašūs į išvėšėjusią mėsą^[13]. Galenas buvo įsitikinęs, kad vėžys yra neišgydoma liga ir savo raštuose tai įtikinančiai argumentavo. Ši nuomonė kai kuriuose visuomenės ir socialiniuose sluoksniuose išliko iki šiandien.

Viduramžiai

Prancūzų chirurgas Guy de Chauliac yra moderniosios chirurgijos pradininkas, savo veikale Chirurgia Magna pirmasis plačiai išdėstęs chirurgijos principus ir apibendrinęs iki tol sukauptas žinias

Žlugus Romos imperijai Europoje mokslo progresas apmirė, medicina ir vėžys buvo laikomi burtų ir magijos sritimi. Tačiau Galeno ir Hipokrato žinios pasiekė Konstantinopolį ir Bagdadą, kur buvo toliau taikomos ir tobulinamos. Gydytojas Oribasius, gyvenęs Bagdade apie 400 m. pr. m. e., pastebėjo, jog piktybiniai navikai dažniausiai yra neskausmingi ir skiriasi nuo uždegimo metu susiformuojančių pūlinių. Aetius (527–565 m. pr. m. e.) pasiūlė krūties vėžio gydymui taikyti krūties pašalinimo operaciją^[14]. Muhammad ibn Zakariya al-Razi iš Bagdado išvertė Hipokrato ir Galeno raštus į arabų kalbą ir pasiūlė naujus chirurginio gydymo metodus^[15].

Nors Europoje popiežius 1215 metais uždraudė bet kokias chirurgines operacijas, kai kurie gydytojai slapta jas atlikdavo. Teodorikas (angl. Theodoric) pastebėjo, kad vėžys linkęs peraugti nervus, kraujagysles ir kitus audinius, juos infiltruoti ir siūlė auglį išpjauti kartu su sveikais audiniais^[16]. Vienas garsiausių viduramžių chirurgų prancūzas Guy de Chauliac (1300–1368) buvo popiežiaus gydytojas, kas jam suteikė kur kas daugiau laisvės ir prieigą prie antikos mokslininkų tekstų. Savo septynių dalių veikale Chirurgia Magna jis aprašė piktybinius auglius kaip šaltus, uždegimo nepažeistus mazgus ir siūlė juos išpjauti^[17].

Renesansas

Šiuo periodu įvyko daug svarbių atradimų žmogaus organizmo anatomijos ir fiziologijos srityse. Ligoms tirti imti taikyti moksliniai tyrimo metodai, kas leido sukaupti daug naujų žinių ir išvystyti vėžio atsiradimo teorijas. Anglas William Harvey aprašė kraujotakos sistemą, o italas Gaspare Aselli – limfinę sistemą^[18]. Šie atradimai paneigė iki tol viešpatavusią humoralinę juodosios tulžies vėžio teoriją. Milžiniškas žingsnis tiriant vėžį buvo Antonie van Leeuwenhoek sukurtas mikroskopas.

Olandų gydytojai Zacutus Lusitani ir Nicholas Tulp iškėlė infekcinę vėžio teoriją. Jie manė, kad vėžys gali būti užkrečiamas, kadangi pastebėjo, jog kai kuriose šeimose krūties vėžys moterims diagnozuojamas kur kas dažniau. Šiandien žinoma, kad tai lemia paveldimi faktoriai ir tam tikros genų mutacijos, tačiau tuo metu ši teorija buvo gana įtikinanti ir kai kur išliko iki XVIII amžiaus pabaigos^[19]. Pirmoji specializuota vėžio ligoninė Prancūzijoje buvo net priversta išsikelti už miesto ribų, kadangi gyventojai bijojo užsikrėsti nuo vėžiu sergančių ligonių^[19].

XVIII amžius

John Hunter ne tik aprašė chirurginio vėžio gydymo pagrindus, bet ir apibūdino limfinės sistemos veikimą ir reikšmę žmogaus organizmui

Percivall Pott dirbo Londono Saint Bartholomew ligoninėje chirurgu. Jis pastebėjo, kad tarp kaminkrėčių kur kas dažnesnis kapšelio odos vėžys. Šia vėžio forma kitų profesijų darbuotojai beveik nesirgo. Neturtingi kaminkrėčiai valydami kaminą tais laikais saugodavo savo drabužius nuo labai sunkiai išvalomų suodžių ir dažniausiai lįsdavo į kaminą nuogi, todėl odos raukšlėse susikaupdavo daug suodžių. Per ilgą laiką raukšlėse išliekantys ir neišsiplaunantys suodžiai sukeldavo ligą. Percivall Pott padarė išvadą, kad suodžiai yra kapšelio odos vėžio priežastis.

Percivall Pott

Škotijos chirurgas ir anatomas John Hunter (1728–1793) aprašė vėžio chirurgijos metodus. Jis atskyrė navikus, kurie gali būti išgydomi operacija, nuo tų, kurie perauga audinius ir organus ir yra nepaslankūs. Pirmuosius jis siūlė būtinai pašalinti operacija. Per keletą dešimtmečių buvo sukurta daug standartinių, dar ir mūsų dienomis naudojamų, operacijų metodų. John Hunter aprašė limfinės sistemos veikimą ir buvo vėžio limfos teorijos šalininkas. Ši teorija teigė, jog piktybiniai augliai atsiranda ir auga dėl limfos sudėties pakitimų ir jos tekėjimo sutrikimų. Giovanni Morgagni, Padujos universiteto anatomas 1761 metais pradėjo dėl ligos mirusiems pacientams atlikinėti skrodimą^[20]. Tai padėjo pagrindus onkologijos patologijai ir patologinei anatomijai, tiriant mirusius dėl vėžio pacientus nustatyti pakitimai prisidėjo prie supratimo apie šią ligą.

XVIII amžiuje buvo padėti pagrindai vėžio epidemiologijai. 1713 metais Italijoje gydytojas Bernardino Ramazzini paskelbė savo stebėjimo duomenis, pagal kuriuos teigė, jog vienuolės beveik neserga gimdos kaklelio vėžiu, ir tam įtaką gali turėti celibatas. Taip pat jis pastebėjo kur kas didesnį sergamumą krūties vėžiu tarp vienuolių ir iškėlė teoriją, kad seksualinių santykių trūkumas sukelia krūties audinio nestabilumą, kas kai kuriais atvejais tampa vėžiu^[21]. Šie stebėjimai padėjo pagrindus hormonų įtakos ir ryšio su vėžiu tyrimams. Šiandien žinoma, kad gimdos kaklelio vėžį sukelia virusas, perduodamas lytinių santykių metu, o krūties vėžio rizika priklauso nuo hormonų kiekio ir pusiausvyros moters organizme. 1775 metais Anglijos chirurgas Percivall Pott pirmasis aprašė aplinkos kancerogeną – vėžį sukeliančią medžiagą. Jis pastebėjo, kad kaminkrėčiai kur kas dažniau serga kapšelio odos vėžiu ir susiejo jį su suodžiais^[22]. Percivall Pott aprašytas kapšelio odos vėžys buvo pirmoji epidemiologiniais pastebėjimais pagrįsta ir aprašyta profesinė liga. 1761 metais John Hill išspausdino knygą, kurioje išdėstė tikėtiną ryšį tarp tabako ir vėžio (angl. Cautions Against the Immoderate Use of Snuff).

XIX amžius

Rudolfas Virchovas yra vėžio mikroskopinės patologijos pradininkas, jis taip pat vienas pirmųjų aprašė kraujo vėžį ir pirmasis pavartojo jo pavadinimą leukemija

Amerikietis odontologas Horace Wells 1844 metais atrado anesteziją diazoto monoksidu, Crawford Long 1824 metais ir William Morton 1846 metais ją atliko eteriu, kas labai paspartino vėžio chirurgijos vystymąsi. Austrų chirurgas Theodor Billroth, modernios pilvo chirurgijos pradininkas, aprašė skrandžio vėžio pašalinimo operacijas. Amerikiečių chirurgas William Stewart Halsted aprašė pavyzdines krūties pašalinimo operacijas sergant krūties vėžiu bei vienas pirmųjų naudojo sterilią operacijos techniką. Halsted išreiškė abejones, kad vėžys plinta per kraują, taip pat jis buvo įsitikinęs, kad visiškai pašalinus vėžį jis neatsinaujina, o kitoje vietoje atsiradęs navikas yra visiškai naujas procesas. Po anestezijos atradimo visų sričių, taip pat ir vėžio chirurgija labai greitai tobulėjo ir po to sekęs šimtmetis dažnai vadinamas auksiniu chirurgijos amžiumi.

Vokiečių mokslininkas, fiziologas Johannes Peter Müller 1838 metais paneigė vėžio limfos teoriją įrodęs, kad augliai sudaryti iš kitų ląstelių, ne limfos. Jis teigė jog vėžys vystosi ne iš normalių organizmo ląstelių, o iš visiškai naujų ląstelių, kurios atsiranda tarp audinių. Jo mokinys Rudolfas Virchovas šią teoriją paneigė. Jis įrodė, kad vėžio ląstelės atsiranda iš normalių organizmo ląstelių. Virchovas yra ląstelės patologijos pradininkas, jo tyrimai ir darbai padėjo pagrindą mikroskopinei vėžio diagnostikai. Jis aprašė vėžio ląsteles ir susiejo jas su kai kuriomis konkrečiomis vėžio formomis. Tai įgalino mikroskopinius chirurgijos metodu pašalintų auglių tyrimus ir diagnozės nustatymą. Taip pat patologas ištyręs auglį mikroskopu galėjo pasakyti chirurgui, ar operacija sėkminga – ar navikas pašalintas visas, ar pjūvis siekia naviko audinį. Šis metodas taikomas iki šių dienų. Virchovas sukūrė vėžio nuolatinio dirginimo teoriją, kuri teigė, kad piktybiniai navikai atsiranda dėl ilgai trunkančio ląstelės dirginimo, stimuliacijos. Taip pat jis klaidingai manė, kad vėžys plinta per tam tikrą skystį. Šią teoriją paneigė vokiečių gydytojas Karl Thiersch, kuris įrodė, kad karcinoma išsivysto iš epitelio ląstelės, o vėžys patenka į kitus organus plintant jo ląstelėms. Su Virchovo teorija susijusi traumos teorija teigė, kad vėžį sukelia pasikartojanti trauma.

Anglas Campbell De Morgan iškėlė teoriją, kad vėžys iš pirminio židinio išplinta iki limfinių mazgų, o iš jų išsisėja į kitus organus. Kitas anglas chirurgas Stephen Paget 1889 metais paskelbė savo darbą apie 735 krūties vėžiu sirgusius ir mirusius ligonius, taip pat daug kitais navikais sirgusių pacientų, atliko jų autopsijas. Paget nagrinėjo vėžio metastazių vietas ir padarė išvadą, kad skirtingų vėžio rūšių plitimas yra nevienodas^[23], stebina tiems laikams spindinti logiška citata, teigianti, kad vėžio metastazės „yra kaip sėklos, kurias vėjas išnešioja visur, bet augti jos gali tik tinkamoje dirvoje“.

Thomas Beatson 1896 metais Edinburgo medicinos draugijos posėdyje pristatė įdomaus tyrimo rezultatus: laboratorijoje jis pašalino triušio patelėms kiaušides ir pastebėjo, kad po to jos nebeturi pieno. Sekdamas šiuo atradimu gydytojas nusprendė, kad kiaušidės vienokiu ar kitokiu būdu skatina krūties augimą, galimai ir krūties vėžio atsiradimą. Beatson nusprendė pašalinti kiaušides pažengusiu krūties vėžiu sergančioms pacientėms ir pastebėjo, kad nemažai daliai iš jų krūties vėžys nustoja progresuoti: tai buvo pirmieji pasaulyje hormonų terapijos bandymai^[19].

XX amžius

Francis Crick kartu James Watson ir Maurice Wilkins už DNR molekulės struktūros atradimą 1953 metais buvo 1962-aisiais apdovanoti Nobelio premija.

Pirmaisiais dešimtmečiais progresavo mikroskopiniai tyrimo metodai, todėl sukaupta daug žinių apie ląstelės vidaus struktūrą. Įvairių šalių mokslininkai pateikė modernias vėžio atsiradimo teorijas ir atliko daug tyrimų siekdami jas patvirtinti arba paneigti. JAV mokslininkas Peyton Rous 1911 metais aprašė viščiukams pasitaikantį auglį – sarkomą. Rous nustatė, kad sveikus viščiukus galima užkrėsti juos paveikus iš sergančių viščiukų išgautu filtratu. Vėliau paaiškėjo, kad šį viščiukų auglį sukelia virusas (vėliau pavadintas Rous sarkoma virusu).^[24]. Tuo metu teorija, kad vėžį gali sukelti virusas ir kai kuriais atvejais jis gali būti užkrečiamas, buvo stipriai ginčytina. Mokslininkas už šį atradimą 1966 metais buvo apdovanotas fiziologijos ir medicinos Nobelio premija. Japonijos mokslininkas Katsusaburō Yamagiwa 1915 metais pirmasis istorijoje sukėlė vėžį laboratorijos sąlygomis tiriamam gyvūnui. Jis su bendradarbiais triušių ausis padengė anglies derva ir gyvūnams išsivystė plokščių ląstelių karcinomos. Beveik vienu metu (1927–1928 metais) graikas George Papanicolaou ir rumunas Aurel Babeş aprašė panašų metodą, kaip mikroskopu ištyrus makšties gleives galima rasti vėžines ląsteles ir šitaip nustatyti moterims gimdos kaklelio vėžį ir gimdos vėžį. Tai buvo svarbus žingsnis vėžio diagnostikos istorijoje, nors šių mokslininkų nuopelnai buvo pripažinti ir šie tyrimai pradėti kasdienėje praktikoje taikyti tik nuo 1940 metų. Gimdos kaklelio vėžio diagnostikai vadinamasis Pap - tepinėlis tebetaikomas iki šiandien.

Vokiečių fiziko Wilhelm Conrad Röntgen 1896 metais atrasti rentgeno spinduliai tapo ne tik labai vertingu diagnostikos metodu, bet ir gydymo galimybe. Pirmojoje XX amžiaus pusėje ne vienas gydytojas radiologas mirė nuo leukemijos, kadangi tinkamą spindulių dozę ligonio gydymui parinkdavo palaikę delną ties rentgeno aparatu, pagal odos paraudimą. Šitaip atsirado iki šių dienų vartojama sąvoka rentgeno spindulių eriteminė dozė (eritema medicinoje vadinamas odos paraudimas). Tobulėjant rentgeno prietaisams ir daugėjant žinių apie rentgeno spindulius jie pradėti taikyti ir piktybinių navikų gydymui. Radioterapijai iki 1940 metų buvo dugiausiai naudojami radis, kobaltas ir cezis. Vėliau juos pakeitė sparčiai tobulėjantys linijiniai greitintuvai.

Antrojoje XX amžiaus pusėje labai sparčiai progresavo genetikos mokslas. Lemiamas žingsnis buvo 1953 metais Francis Crik, James Watson ir Maurice Wilkins atrasta DNR struktūra^[25]. DNR sandaros išaiškinimas atvėrė kelią genų tyrimams, kurių pakitimai yra vėžio priežastis. Nustatyti genų pakitimai buvo pavadinti mutacijomis. Buvo išaiškinta, kad mutacijos gali būti paveldėtos ir įgytos, taip pat atrasta, kad jas gali sukelti jonizuojančioji spinduliuotė, virusai, cheminės medžiagos ir kiti kancerogenai. Šie atradimai parodė, kad piktybinės vėžio ląstelės turi nenormalią DNR, kuri skiriasi nuo normalių ląstelių DNR ir kuri suteikia joms būdingas savybes, iš kurių viena pagrindinių yra nekontroliuojamas ląstelės dauginimasis. Pakitę genai, kurie būdingi vėžio ląstelėms, pirmą kartą buvo aprašyti 1969 metais JAV nacionalinio vėžio instituto mokslininkų George Todaro ir Robert Heubner, jie pavadinti onkogenais. Pirmasis onkogenas, pavadintas src, surastas viščiuko viruse, buvo aprašytas 1970 metais^[26]. 1971 metais Alfred Knudson paskelbė savo darbą apie vėžio atsiradimo kelių smūgių hipotezę^[27], kuri tapo pagrindu naviko supresorinių genų (genų, kurie apsaugo ląstelę nuo virtimo piktybine) tyrimams. Vėliau sekė daug šios srities atradimų, kurių rezultate Michael Bishop ir Harold Varmus sukūrė onkogenų teoriją, už kurią 1989 metais buvo apdovanoti Nobelio premija. 1990 metais atrasti BRCA genai (BRCA1 ir BRCA2), kurie yra viena iš krūties vėžio priežasčių, jų nustatymas susirgus krūties vėžiu, taip pat ir ligonio šeimos ištyrimas dėl šių genų mutacijų jau tapo kasdienybe^[28].

Sidney Farber buvo ne tik mokslininkas ir gydytojas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, daug prisidėjęs prie informacijos apie vėžio gydymą platinimo, lėšų rinkimo kampanijų ir paramos fondų sergantiesiems kūrimo.

Antrasis pasaulinis karas paskatino naujų biologinių kovos metodų tyrimus ir netiesiogiai prisidėjo prie kovos su vėžiu progreso. Iprito dujų naudojimas karo tikslams parodė, kad jos toksiškai veikia kaulų čiulpų ir kraujo ląsteles ir sutrikdo kraujo gamybą. Ipritas ir jo dariniai imti tyrinėti toliau. Amerikiečių farmakologai Louis Goodman ir Alfred Gilman ištyrė žuvusius per 1943 metų hitlerinės Vokietijos bombardavimą Baryje (Italija). Bombardavimo metu viename iš JAV laivų buvo pažeistos iprito dujų pripildytos bombos, todėl ši nuodinga medžiaga pateko į vandenį ir orą. Farmakologai žuvusiems dėl iprito poveikio aptiko limfinio audinio ir kaulų čiulpų pažeidimą ir padarė teisingą išvadą, kad medžiaga galėtų būti efektyvi ir sunaikinti greitai besidalijančias vėžio ląsteles. Gilman ir Goodman išbandė ipritą su laboratorijos pelytėmis ir nustatė, kad jis efektyvus gydant limfomas pelytėms. Kadangi iprito dujų nebuvo įmanoma skirti kaip vaisto ligoniams, jie pasirinko panašų junginį mechloretamino hidrochloridą, kurį suleido ne Hodžkino limfoma sergančiam pacientui. Medžiaga pasirodė esanti efektyvi limfomos gydymui, paciento limfiniai mazgai sumažėjo^[29]. Dėl karo šių tyrimų rezultatai paskelbti tik 1946 metais, iki tol buvo laikomi užslaptinti. Tai buvo pirmieji žingsniai kuriant chemoterapijos vaistus.

Chemoterapijos tėvu vadinamas Sidney Farber, JAV vaikų patologas. Jis Harvardo universiteto ligoninėje tyrinėjo folio rūgšties įtaką leukemija sergantiems ligoniams. Iki tol buvo pastebėta, kad folio rūgštis pablogina ligos eigą ir skatina leukemijos vėžinių ląstelių dauginimasi. Farber bandymams pasirinko folinės rūgšties antagonistą aminopteriną, kuris ląstelėje inaktyvuoja nuo folinės rūgšties priklausomus fermentus ir blokuoja jos poveikį. 1948 metais jis paskyrė aminopteriną ūmine limfogenine leukemija sergantiems vaikams ir aprašė neilgai trunkančias ligos remisijas^[30]. Iki tol leukemija sergantys vaikai nebuvo gydomi, buvo manoma, kad tai neetiška ir jiems reikėtų leisti ramiai ir be skausmo mirti, todėl Farber publikacija sutikta labai atsargiai ir kritiškai. Vėliau Sidney Farber patvirtino kito medikamento ametopterino efektyvumą, kuris šiandien dar tebevartojamas onkologijoje ir žinomas metotreksato pavadinimu. Prasidėjo chemoterapijos era: 1951 metais Jane Wright paskelbė apie sėkmingą krūties vėžio gydymą metotreksatu, keletu metų vėliau paskelbti sėkmingo choriokarcinomos (placentos ląstelių auglio) gydymo atvejai. James Holland, Emil Freireich ir Emil Frei 1965 metais iškėlė hipotezę, kad skiriant nevienodais mechanizmais veikiančius vaistus vėžio ląstelės galimai ne taip greitai įgys atsparumą ir bus pasiekti geresni rezultatai. Metotreksatas, vinkristinas, 6-merkaptopurinas ir prednizolonas buvo skirti ūmine limfogenine leukemija sergantiems vaikams ir pasiektos ilgą laiką trunkančios remisijos. Šis metodas, vadinamas kombinuota chemoterapija, arba polichemoterapija, vėlesniais dešimtmečiais buvo toliau tobulinamas.

1966 metais JAV mokslininkas ir gydytojas urologas Charles Huggins apdovanotas Nobelio premija už prostatos vėžio gydymo hormonų terapija pasiekimus. Jis nustatė, kad pašalinus sėklides prostatos auglys ir jo metastazės labai dažnai sumažėja ar net visai išnyksta. Po keleto metų panašus efektas buvo pasiektas skiriant hormonus.

Prancūzų gydytojas onkologas Georges Mathé 1959 metais atliko pirmas penkias kaulų čiulpų transplantacijas po branduolinio incidento Jugoslavijos mokslinių tyrimų institute, kurio metu 6 darbuotojai gavo labai dideles apšvitos dozes. Šios transplantacijos buvo nesėkmingos. Robert Good Minesotos universitete 1968 metais pirmasis atliko sėkmingą kamieninių kraujo ląstelių transplantaciją ne vėžiu sergančiam ligoniui. Tame pačiame universitete 1975 metais John Kersey atliko sėkmingą transplantaciją Burkitt limfoma sergančiam 16 metų amžiaus ligoniui Dave Stahl^[31].

XX amžiaus antroje pusėje, ypač paskutiniais dešimtmečiais sparčiai tobulėjo ir diagnostiniai tyrimai. Iki tol vėžio diagnozei nustatyti dažnai buvo atliekama operacija, pavyzdžiui, atveriama pilvo ertmė, paimamos biopsijos ištyrimui mikroskopu, įvertinamas auglio išplitimas plika akimi. Radiologiniai tyrimai leido „pažvelgti“ į organizmo vidų jo nepažeidžiant fiziškai. Echoskopija, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, pozitronų emisijos tomografija ir kiti modernūs metodai leido atsisakyti nemažos dalies operacijų. Dalis chirurginių operacijų pradėtos atlikti laparoskopiniais metodais – be didelio pjūvio, naudojant videoinstrumentus. Pradinių stadijų neišplitę augliai pradėti šalinti tiesiog endoskopinio tyrimo metu.

XX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais kiekvieno geno ar jo pakitimo atradimas mokslininkams atvėrė naujas galimybes, kadangi ne tik įgalino geresnę vėžio diagnostiką, bet ir leido sukurti naujus vaistus, vadinamuosius taikinių preparatus. Iki 1990 metų beveik visi vėžio gydymui skiriami vaistai stabdė ląstelės dalijimąsi, todėl turėjo poveikį ir kitoms, nepiktybinėms organizmo ląstelėms. Kiekvieną dieną gausėjančios žinios vėžio ląstelės biologijos srityje, atrandami piktybinių ląstelių paviršiaus receptoriai ir antigenai padėjo pagrindus imunoterapijai: jau nuo 1980 metų pradėti kurti monokloniniai antikūnai, nukreipti prieš tam tikrus vėžio ląstelių receptorius ir ląstelės dalis. Trastuzumabas, gydymui pradėtas plačiai naudoti nuo 1998 metų, padarė perversmą gydant krūties vėžį, tuo pat metu atrastas rituksimabas tapo aukso vertės vaistu gydant daug piktybinių kraujo ligų (limfomų).

Labai svarbus buvo multimodalinės vėžio terapijos sąvokos atsiradimas ir jos vystymasis. XX amžiaus pradžioje išgydomi buvo tik pradinių stadijų vėžiu sergantys ligoniai, kuriems auglys buvo pašalinamas operacija. Vėliau pastebėta, kad net ir nevisiškai pašalinus naviką galima pasiekti gerų rezultatų taikant radioterapiją, kurios metu sunaikinamos likusios vėžio ląstelės. Panašius rezultatus galima pasiekti ir po chirurginio gydymo skiriant chemoterapiją. Šie gydymo metodai, vadinami adjuvantiniu gydymu, leido pasiekti ligos remisiją ligoniams, kurie iki tol nebuvo išgydomi. Derinant priešvėžinius vaistus, operaciją ir radioterapiją ir skiriant juos tam tikra optimalia seka pasveikusių ligonių skaičius nuolat didėjo.

XXI amžius

Vėžio tyrimai ir gydymo metodai XXI amžiuje buvo toliau plėtojami pačiomis įvairiausiomis kryptimis. Toliau daugėjant žinių molekulinės biologijos srityje nustatyti nauji naviko ląstelių taikiniai – vėžio atsiradimą, augimą ir plitimą veikiančios molekulės. Pagal jas sukurtos naujos vaistų grupės, iš kurių nemažai dar lieka medicininių tyrimų stadijoje. Tirozinkinazės inhibitorių grupės pirmasis vaistas imatinibas padarė perversmą gydant lėtinę mieloleukemiją, jis pradėtas skirti nuo 2001 metų. Per pirmą XXI amžiaus dešimtmetį sukurta kelios dešimtys šios grupės vaistų, kurie vėžio ląstelėje blokuoja signalo perdavimą ir tokiu būdu sustabdo jos dalijimąsi. 2002 metais kai kuriuose piktybiniuose navikuose atrastas BRAF genas^[32], pirmasis jo koduojamo proteino kinazės inhibitorius vemurafenibas pasirodė esąs labai efektyvus gydant melanomą – odos vėžį. 2004 metais atrastas angiogenezės inhibitorius bevacizumabas – vaistas, blokuojantis kraujagyslių augimą skatinantį receptorių piktybiniame navike ir šitaip stabdantis jo augimą.

Šaltiniai

1. http://www.cancernz.org.nz/Uploads/Historyofcancer.pdf Archyvuota kopija 2008-10-14 iš Wayback Machine projekto.
2. Carlos Pratesa et al. Prostate metastatic bone cancer in an Egyptian Ptolemaic mummy, a proposed radiological diagnosis. International Journal of Paleopathology. Volume 1, Issue 2, October 2011, Pages 98–103.
3. http://www.nbcnews.com/id/45126192/ns/technology_and_science-science/#.UtwS0fswfGg
4. Breasted JH. The Edwin Smith Surgical Papyrus. Chicago: University of Chicago Press; 1930.
5. Zenon Rayter. Medical therapy of breast cancer. Cambrige University Press. ISBN 0521496322
6. Ebbell B. The Papyrus Ebers. Copenhagen: Levin and Munksgaard; 1937.
7. Mukherjee S., The Emperor of All Maladies, A Biography of Cancer, 41 p.
8. Sudhajar et al. History of Cancer, Ancient and Modern Treatment Methods. J Cancer Sci Ther. 2009 December 1; 1(2): 1–4. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2927383/
9. Laennec RTH. Propositions sur la doctrine d’Hippocrate, relativement a la me´decine-pratique. Paris: L’imprimerie de Didot Jeune, 1804.
10. Gallucci et al. Selected concepts of cancer as a disease: From the Greeks to 1900. Oncol Nurs Forum. 1985;12:67–71.
11. Hajdu. Greco-Roman thought about cancer. Cancer. 2004;100: 2048–2051.
12. Reedy. Galen on cancer and related diseases. Clio Medica, 1975, 10, 227–238.
13. Major RH. A History of Medicine. Springfield: Ch. C. Thomas; 1954.
14. Ricci. Aetius of Amida. Philadelphia: Blakiston. 1950.
15. Browne EG.Arabian Medicine. Cambridge: University Press;1921.
16. Fell JW.Treatise on Cancer and Its Treatment. London: J. Churchill. 1857.
17. Pilcher JE. Guy de Chauliac and Henri de Mondeville, a surgical retrospect. Ann Surg.1895; 21: 84-102.
18. Premuda. „Aselli, Gaspare“. Dictionary of Scientific Biography 1. New York: Charles Scribner’s Sons. 1970. 315–316.
19. http://www.cancer.org/acs/groups/cid/documents/webcontent/002048-pdf.pdf Archyvuota kopija 2014-02-18 iš Wayback Machine projekto.
20. Morgagni GB. „Founders of Modern Medicine: Giovanni Battista Morgagni. (1682–1771)“. Medical Library and History Journal 1. 1903 (4): 270–7.
21. Olson James Stuart. Bathsheba’s breast: women, cancer & history. Baltimore: The Johns Hopkins University Press. 2002, 32–33. ISBN 0-8018-6936-6.
22. Gordon R. The Alarming History of Medicine. New York: St Martin’s Press. 1994, ISBN 0-312-10411-1.
23. The Lancet, Volume 133, Issue 3421, 23 March 1889, 571–573
24. Rous. A TRANSMISSIBLE AVIAN NEOPLASM. (SARCOMA OF THE COMMON FOWL.). J Exp Med. 1910 Sep 1;12(5):696-705. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19867354
25. Watson, Crick. Molecular structure of nucleic acids; a structure for deoxyribose nucleic acid. Nature. 1953 Apr 25;171(4356):737-8. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/13054692
26. Martin et al. The hunting of the Src. Nat Rev Mol Cell Biol. 2001 Jun;2(6):467-75. http://www.nature.com/nrm/journal/v2/n6/full/nrm0601_467a.html
27. Knudson. Mutation and cancer: statistical study of retinoblastoma. Proc Natl Acad Sci U S A. 1971 Apr;68(4):820-3. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/5279523
28. Hall et al. Linkage of early-onset familial breast cancer to chromosome 17q21. Science. 1990 Dec 21;250(4988):1684-9. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/2270482
29. Goodman et al. Landmark article Sept. 21, 1946: Nitrogen mustard therapy. Use of methyl-bis(beta-chloroethyl)amine hydrochloride and tris(beta-chloroethyl)amine hydrochloride for Hodgkin’s disease, lymphosarcoma, leukemia and certain allied and miscellaneous disorders. By Louis S. Goodman, Maxwell M. Wintrobe, William Dameshek, Morton J. Goodman, Alfred Gilman and Margaret T. McLennan. JAMA. 1984 May 4;251(17):2255-61. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/6368885
30. Farber et al. Temporary remissions in acute leukemia in children produced by folic acid antagonist, 4-aminopteroyl-glutamic acid. N Engl J Med. 1948 Jun 3;238(23):787-93. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18860765
31. http://bonemarrowfoundation.wordpress.com/tag/lymphoma/ Tikrinta Sausio 25, 2014.
32. Davies et al. Mutations of the BRAF gene in human cancer. Nature. 2002 Jun 27;417(6892):949-54. Epub 2002 Jun 9. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12068308

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.