Zaidi imamatas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Zaidi Imamatas | ||||
| nebėra | ||||
| ||||
| Sostinė | Saada | |||
| Valdymo forma | Teokratija | |||
| Imamas | ||||
| 897-1570 | Rasidai | |||
| 1597-1918 | Kasimidai | |||
| Istorija | ||||
| - Įkurtas | 897 m. | |||
| - Tapo respublika | 1962 m. | |||
Zaidi imamatas – teokratinė valstybė, egzistavusi dab. Jemeno teritorijoje 897–1962 m. Nuo 1918 m. Imamatas buvo Jemeno Karalystės dalis. Per ilgą istoriją valstybė nuolat keitė savo teritoriją, ir tam tikrais laikotarpiais egzistuodavo tik virtualiai, tačiau tęstinumą išlaikydavo.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rasidai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Valstybės įkūrimui prielaidas sudarė zaiditų sekta, IX a. įsitvirtinusi Jemeno kalnuotose teritorijose. 898 m. jų lyderis, kilęs iš Medinos, al-Hadi ila’l-Haqq Yahya bin al-Husayn bin al-Qasim ar-Rassi suvienijo daugybę aukštikalnių klanų, ir įkūrė Imamatą. Jo dėka zaidizmas stipriai įsitvirtino ir suklestėjo šalyje.
Naujai įkurta dinastija Rasidai vienybę sugebėjo išlaikyti neilgai. 934 m. šalis vėl suskilo tarp atskirų genčių. Nuo tada imamate nebuvo valdžios paveldėjimo principo, imamais buvo skiriami įvairūs nariai, galintys įrodyti įpėdinystę nuo pirmojo imamo. Tai labai sunkino valstybės valdymą, ne kartą imamatas buvo suskilęs, egzistavo laikotarpiai be imamo (pvz., 1066–1138), ar egzistuodavo keletas konkuruojančių imamų (pvz., 1436–1522).
Netgi didžiausio išsiplėtimo laikais Imamatas valdydavo tik Aukštutinį Jemeną, t. y. šiaurinę kalnuotą jo dalį. Greta jo visada egzistavo kitos, pasaulietinės (ir dažniausiai sunitų) dinastijos, valdžiusios Žemutinį Jemeną pietuose. Kai kurios jų, ypač stiprios, sugebėdavo pajungti Imamatą savo valdžiai, bet niekada jo nesunaikino. Tarp jų buvo Sulaihidai (1047–1138), Rasulidai (1229–1454), Tahiridai (1454–1517).
XVI a. Imamatą kalnuose valdė Rasidų Sharaf ad-Din atšaka (1507–1572). Šie imamai labai atkakliai priešinosi turkams, bet 1569–1570 m. patyrė ne vieną pralaimėjimą, o 1585 m. suimtas paskutinis galimas pretendentas į Imamato sostą. Taip buvo pabaigta Rasidų dinastija.
Kasimidai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pačioje XVI a. pabaigoje kilus pasipriešinimui, kalnuose iškilo naujas imamas – Kasimas Didysis (1597–1620 m.), kuris išvarė turkus iš kalnuotos krašto gilumos ir atkūrė imamato nepriklausomybę. Jo įkurta imamų dinastija žinoma kaip Kasimidai. Jo įpėdiniai tęsė tėvo užkariavimus, vienu metu visiškai išstumdami turkus iš krašto ir užvaldydami Pietinį Jemeną. Atnaujintame Imamate buvo nustatyta paveldėjimo tvarka, o imamai tapo daugiau ne religiniais, o kariniais vadais, kai kurie jų net nesilaikydavo religinių reikalavimų.
Nuo XIX a. pradžios Imamatas labai nusilpo, subiro į atskirus sultonatus, ir iš trijų pusių patyrė grėsmes. Šiaurėje skverbėsi nauja agresyvi sekta vahabitai, pietuose įsitvirtino britai, užėmę Adeno uostą ir kūrę čia Adeno Protektoratą. Vakaruose vėl sustiprėjo Osmanai, kurie 1834 m. įsitvirtino pajūryje, o 1872 m. užėmė Imamato sostinę Saną.
Nuo tada imamai išlaikė tik religinę valdžią, kol 1918 m. vėl buvo išvyti turkai, ir įkurta Jemeno karalystė. Joje imamai konsolidavo religinę ir politinę valdžią, skelbdavosi kartu ir karaliais (melikais).
Imamatas oficialiai buvo panaikintas 1962 m., Šiaurės Jemeną paskelbus respublika.