Zimbabvės karalystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Zimbabwe Zimbabvė | ||||
| buvusi karalystė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Didžioji Zimbabvė | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Mambo | ||||
| (pirmasis) | Rusvingo | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Iškilimas | 1220 m., 1220 | |||
| - Žlugimas | 1450 m. | |||
Zimbabvė (šonų kalba: Zimbabwe) – hipotetinė ikikolonijinės Afrikos konfederacinio tipo valstybė gyvavusi XII–XV a. Jos politinis ir kultūrinis centras buvo akmeninė gyvenvietė Didžioji Zimbabvė dab. centrinėje Zimbabvėje, tačiau didžiausio klestėjimo laikais jai tikriausiai pakluso didelė teritorija visoje dabartinėje Zimbabvėje, vakarų Mozambike ir pietų Zambijoje.
Valstybės ir civilizacijos kūrėjai buvo dabartinių šonų ir kalangų protėviai, vadinamieji mbiriai. Zimbabvės karalystės kultūra yra priskiriama geležies amžiaus Leonardo Kopjės kultūros vėlyvajam laikotarpiui (Zimbabvės III sluoksnis).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didžiosios Zimbabės kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senieji Didžiosios Zimbabvės gyventojai ir statytojai buvo hungviai (Hungwe). Manoma, kad jie migravo į šią teritoriją iš pietų apie VII a. Vėliau, XI a. iš šiaurės į Zimbabvę migravo dabartinių šonų ir kalangų protėviai, bendrai vadinami mbiriais (Mbire). Jie asimiliavo senuosius gyventojus hungvius. Nepaisant to, šie išsaugojo savo tapatybę, nes sudaro atskirą klaną šonų tautoje, nors ir kalba atskirais šonų dialektais.
Atsikėlėliai mbiriai perėmė iš hungvių daug tradicijų. Tarp jų ir akmeninių gyvenviečių statybą, vadų bei žynių kultą. Jie perstatė senąją hungvių gyvenvietę Didžiąją Zimbabvę, kuri ilgainiui įgijo svarbiausią politinę ir religinę reikšmę visame regione. Naujai įsteigta mbirių kilmės dinastija, kurios pradininku laikomas Chigwagu Rusvingo, savo pagrindiniu simboliu pasirinko jūrinį erelį, senąjį hungvių totemą.
Klestėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Zimbabvės suklestėjimą nulėmė intensyvėjanti prekyba su Svahilių pakrante, kur šonai ekportavo svarbiausias savo prekes – auksą ir dramblio kaulą. Nuolatinę prekybą su Indijos vandenyno tautomis parodo ir Zimbabvėje randama kiniška keramika, persiškas fajansas, arabiškos monetos, stiklo karoliukai ir kitos užsieninės prekės.
Manoma, kad klestėjimo laikais Didžioji Zimbabvė tapo didelės gentinės konfederacijos politiniu ir religiniu centru. Jame rezidavo mambo tituluojamas valdovas ir gyveno apie 18 tūkst. gyventojų. Tuo metu Zimbabvė kontroliavo apie 150 smulkių teritorinių vienetų, apimančių visą dabartinę Zimbabvę ir teritorijas vakarų Mozambike bei pietų Zambijoje. Visi šie teritoriniai vienetai turėjo savo administracinius centrus, kurie irgi buvo statomi iš akmenų ir vadinami zimbabvėmis. Archeologiniai kasinėjimai parodo Didžiosios Zimbabvės stiliaus įtaką jų architektūriniam stiliui XIV-XV a.
Svarbiausi zimbabvių likučiai yra Manjikenis, Masi Kesi, Zumbas (Mozambike), Bumbusis, Injanga (Zimbabvėje), Dambva, Ingombė Iledė (Zambijoje) ir kt.
Smukimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Zimbabvės karalystės klestėjimas XIII-XV a. sutapo su Svahilių civilizacijos apogėjumi Rytų Afrikos pakrantėje, kuomet egzotišką prekybą tarp Afrikos ir Azijos kontroliavo miestai valstybės Kilva, Sofala ir kt. Žlugus Kilvos talasokratijai, Zimbabvė greičiausiai prarado pagrindinį prekybos partnerį. Tai lėmė karalystės nusilpimą ir galiausiai Didžiosios Zimbabvės ištuštėjimą XV a.
Tuo pat metu skirtingose Zimbabvės kultūros teritorijose įsigalėjo nauji kultūriniai centrai, konsolidavę kitas karalystes, Zimbabvės įpėdines. Tarp jų buvo šiaurinė Monomotapa su sostine Zvongombėje ir pietinė Butuva su sostine Khamyje.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Roland Oliver, sud. () The Cambridge History of Africa, Volume 3, Cambridge University Press, p. 575-582.