Įsimylėjimas

Užrašas „Aš tave myliu“ Neries krantinėje, Vilniuje

Įsimylėjimas – terminas, apibūdinantis jausmų virsmą iš neutralių į meilę. Įsimylėjimas suvokiamas kaip džiaugsmas atradus kitą asmenį, sugebantį suprasti ir dalintis tais pačiais jausmais.

  • Potraukis: jaučiant kažkam potraukį organizme įvyksta eilė psichologinių ir cheminių pokyčių. Netrukus suveikia viliojimo mechanizmai, tarp kurių kūno kalba vaidina labai svarbią rolę. Tai, kaip rengiamės, stovime, žiūrime, kalbame, mus dominanti asmenybė nustato, ką jai jaučiame.
  • Chemija: psichologai pabrėžia, kad meilė, bent pirmose jos stadijose yra grynai cheminis reiškinys. Smegenų liaukos išskiria dopaminą ir norepinefriną, kurių efektas panašus į amfetamino. Cheminės medžiagos sukelia euforijos jausmą būnant su savo pora.
  • Genetika: lygiai kaip ir kiti gyvūnai, žmonės turi instinktą dauginimosi būdu perduoti savo genus. Cheminiai procesai suaktyvėja ankstyvosiose meilės stadijose, lemdamos potraukį ir siekį būti kartu.

Įsimylėjimo teorijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Poros vaizdas: mūsų psichinis aparatas saugo įsivaizdavimą apie porą, kurios ieškome, o radus žmogų, kuris atitinka tą įsivaizdavimą, pabudina lyg žadintuvas.
  • Atitikimas: ieškome žmogaus, kuris turi panašius fizinius, socialinius, kultūrinius, intelektinius bruožus, su kuriuo įsivaizduojame savo šeimą.
  • Atvaizdas: įsimylime į tą, kuo trokštame būti. Tas žmogus lyg atspindi mūsų troškimus, idealus.
  • Rūšies išsaugojimas: dalis biologų teigia, kad ieškome poros, labiausiai tinkamos rūšiai pratęsti, kad evoliucijos suteikti instinktai leidžia nustatyti, kuris žmogus labiausiai tinkamas genų sujungimui. Tačiau ši teorija neapima homoseksualų, biseksualų bei žmonių, nenorinčių turėti vaikų.
  • Skonio kūrimas: nuo pat mažens žmogus pradeda formuoti savo skonį, ir kuo toliau, tuo jo reikšmė tampa svarbesnė. Pavyzdžiui, patinkanti plaukų, akių spalva, veido bruožai iš mums kažkada vaikystėje patikusių žmonių. Vėliau, realybėje sutikus žmogų, kuris turi tas mūsų pamėgtas savybes, jį įsimylime.
  • Jautresni žmonės į savo meilės objektą reaguoja: prakaitavimu, padažnėjusiu pulsu, pakilusiu kraujospūdžiu, nevaldomu juoku, tachikardija, nerimu, sutrikusiu skrandžio darbu (vadinamu „drugeliais pilve“)
  • Meilės objekto idealizavimas
  • Žavėjimasis meilės objektu
  • Teigiamų savybių išaukštinimas ir nenoras pripažinti kritikuotinų to asmens bruožų
  • Poreikis būti su mylimu žmogumi
  • Laiko nuovokos susilpnėjimas. Nerimas sukelia lėtesnius nei įprasta veiksmus, o džiaugsmas – greitesnius.
  • Įvairiose situacijose ir aplinkybėse prisimenamas mylimas žmogus
  • Nerimas būnant kartu, nenoras skirtis
  1. http://www.fluvium.org/textos/jovenes/jov69.htm
  2. http://dulzuragirl.blogcindario.com/2005/01/00043-las-etapas-del-amor-mas-alla-del-enamoramiento.html Archyvuota kopija 2009-02-27 iš Wayback Machine projekto.
  3. http://www.mujertotal.com/editorial/press/mente.asp?articleid=96&zoneid=4 Archyvuota kopija 2009-04-01 iš Wayback Machine projekto.
  4. http://www.fortunecity.es/poetas/saber/172/amor_o_enamoramiento_index.htm Archyvuota kopija 2009-05-25 iš Wayback Machine projekto.