Šveicariškas stilius (vok. Schweizerstil), taip pat vadinamas Šveicarų šalė stiliumi – vėlyvojo istorizmo architektūros atmaina, kurios atsiradimui stilistinę įtaką padarė Šveicarijos ir kitų Alpių regiono valstybių būdingi tradiciniai šalė (pranc. chalet) tipo mediniai namai.
Šveicariškas stilius atsirado XVIII ir XIX a. sandūroje kaip viena iš romantizmo judėjimo idėjinių atmainų. Tuo metu plintant angliškų parkų madai, romantizavusiai natūralaus kraštovaizdžio ypatumus, ši pasiekė ir vokiškai kalbančius kraštus ir tapo labai populiari. Aristokratijos tarpe plito susižavėjimas „paprastesniu“ tradiciniu kaimo vietovių gyvenimo būdu bei aplinka.
Šveicariško stiliaus pradžia galima laikyti tradicinio Alpių regiono namo šalė formas, ypatingai išskirtinas plačiai išsikišusiais stogais, gausiu balkonų naudojimu bei drožybiniu dekoru. Stilius ypač išplito antrojoje XIX a. pusėje, kai tapo populiarus nauju reiškiniu tuomet buvusiose kurortinėse gyvenvietėse.
XIX ir XX a. sandūroje stilius buvo populiarus ne tik vilų statyboje, tačiau, ypač vokiečių kraštuose, tapo populiarus poilsinių vietovių viešbučių bei dvarų architektūroje. Stilius dar labiau išplito atsiradus pirmosioms turizmo užuomazgoms - turtingųjų sluoksnių atstovams keliaujant, stiliaus idėjos plito po Skandinaviją, Didžiąją Britaniją ir net Šiaurės Amerikoje.