Šventosios Dvasios ordinas

Šventosios Dvasios ordinas
Ordre du Saint-Esprit

Šventosios Dvasios ordino kryžius
Suteikia Prancūzijos karalius
TipasDinastinis ordinas
DevizasDuce et Auspice
„[Šventosios Dvasios] Vedami ir globojami“
Įsteigtas1578 m. gruodžio 31 d.
BūstinėDidžiųjų augustinių vienuolynas, Paryžius (1578–1682)
NariaiDidysis magistras (karalius)
Didieji pareigūnai (4)
Komandorai (8)
Kavalieriai (100)
Hierarchija
ŽemesnisŠv. Mykolo ordinas

Ordino juosta

Šventosios Dvasios ordinas (pranc. Ordre du Saint-Esprit) – aukščiausias ordinas Prancūzijos karalystėje, 1578 m. gruodžio 31 d. įsteigtas karaliaus Henriko III.[1] Nuo Prancūzijos monarchijos panaikinimo dinastinis ordinas, priklausantis Burbonų giminei. Dabartiniai ginčijami ordino didieji magistrai yra pretendentai į Prancūzijos sostą – Liudvikas XX ir Jonas IV.[a]

Visiems ordino nariams taip pat buvo suteikiamas Šv. Mykolo ordinas, todėl jie vadinti „karaliaus ordinų kavalieriais“ (pranc. chevaliers des ordres du roi) ir abu juos galėjo vaizduoti savo herbe. Šiuodu ordinai kartu vadinti „karaliaus ordinais“.[5]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Henrikas III ir Šventosios Dvasios ordino kavalieriai, 1765 m. (Šarlis Andrė van Lo)

Šventosios Dvasios ordinas Prancūzijos karaliaus ir pirmojo tuo metu neseniai sukurtos Abiejų Tautų Respublikos valdovo Henriko III Valua įsteigtas 1578 m. gruodžio 31 d. Prancūzijos karaliai buvo šio ordino didieji magistrai ir per savo karūnaciją duodavo priesaiką „jį sergėti, visomis savo jėgomis neleisti, kad jis žlugtų, sumenkėtų ar bent kiek būtų pakeisti jo pagrindiniai nuostatai.“[1] Ordino ceremonijoms pasirinktas Didžiųjų augustinų vienuolynas (pranc. Couvent des Grands-Augustins) Paryžiuje. Henrikas III ordiną įkūrė siekdamas aplink karalių suburti religinių karų suskaidytą aukštuomenę, o daugelio valdymų metu nuvertintas Šv. Mykolo ordinas nebegalėjo atlikti šio vaidmens.[6] Liudvikas XIV, arba Karalius Saulė, žinomas kaip karalius, didikus suvaldęs prabanga, pompastika ir garbingais titulais, nuo pat savo viešpatavimo pradžios Šventosios Dvasios ordiną naudojo kaip politinės valdžios priemonę – naujų narių priėmimai visada pažymėjo svarbius įvykius: karaliaus asmeninės valdžios pradžią, karus. Nuo 1682 m. ceremonijos rengtos Versalio rūmuose.[6]

Karališkuosiuose dokumentuose antspaudams paprastai buvo naudojamas raudonas arba žalias vaškas. Tik raštams, susijusiems su Šventosios Dvasios ordinu, galėjo būti naudojamas baltos spalvos vaškas.[7]

Sudėtis ir regalijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventosios Dvasios ordiną sudarė:[8]

  • Vyriausiasis ir suverenusis didysis magistras (chef et souverain grand maître) – Prancūzijos karalius, aukščiausias ordino atstovas;[9]
  • Kavalieriai (chevaliers) – šimtas žemiausio ordino laipsnio kilmingųjų;
  • Komandorai (commandeurs) – aštuoni dvasininkai, dėl savo bažnytinės tarnystės negalėję būti karaliaus ordinų kavalieriams įprasto Šv. Mykolo ordino nariais;[10]
  • Didieji pareigūnai (grands officiers) – keturi svarbiausi komandorai, atsakingi už ordino administraciją.
Šventosios Dvasios ordino kavalierių grandinė
Ordino komandorų (prelatų) apykaklė

Kiekvienas didysis pareigūnas ėjo vienerias iš šių pareigų:[11]

  • Kancleris ir antspaudų tvarkytojas (chancelier et garde des sceaux);
  • Prevo ir ceremonimeistras (prévôt et maître des cérémonies);
  • Didysis iždininkas (grand trésorier);
  • Sekretorius (greffier).

Karaliaus ordinams taip pat tarnavo keturi mažesnės svarbos pareigūnai:[11]

  • Heroldas, herbų karalius (héraut roi d’armes);
  • Lydėtojas (huissier);
  • Intendantas (intendant);
  • Genealogas (généalogiste).

Asmenys, kuriems buvo suteiktas Šventosios Dvasios ordinas, dėvėdavo ant šviesiai mėlynos apykaklės kabantį auksinį kryžių, vėliau pradėta ryšėti ties klubu į įmantrų kaspiną surištas tokios pat spalvos juostas. Nariai dar nešiojo visų viršutinių apdarų kairėje krūtinės pusėje prisiuvamą ordino kryžių.[1] Ceremonijų metu dėvėtos prašmatnios mantijos. Regalijos nariams nepriklausė ir jiems mirus įpėdiniai privalėjo jas grąžinti valdovui.[6]

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Henrikas III, dėvintis ordino apykaklę, 1580–1586 m. (Etjenas Diumonstjė)
    Henrikas III, dėvintis ordino apykaklę, 1580–1586 m. (Etjenas Diumonstjė)
  • Liudvikas XIV, priimantis brolį Anžu kunigaikštį į ordino kavalierus, apie 1654 m. (Filipas de Šampenas)
    Liudvikas XIV, priimantis brolį Anžu kunigaikštį į ordino kavalierus, apie 1654 m. (Filipas de Šampenas)
  • Kardinolas de Bujonas, dėvintis ordino apykaklę, 1707 m. (Jasentas Rigo)
    Kardinolas de Bujonas, dėvintis ordino apykaklę, 1707 m. (Jasentas Rigo)
  • Šventosios Dvasios ordino įteikimas Džirolamui Vainiui, 1745 m. (Džovanis Paolas Paninis)
    Šventosios Dvasios ordino įteikimas Džirolamui Vainiui, 1745 m. (Džovanis Paolas Paninis)

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Monarchų vardai paprastai vartojami tradicinėmis lietuviškomis formomis.[2] Tačiau abu pretendentai į Prancūzijos sostą teisiškai yra įprasti Prancūzijos Respublikos piliečiai Lui Alfonsas de Burbonas (pranc. Louis Alphonse de Bourbon) ir Žanas Karlis Pjeras Mari d'Orleanas (pranc. Jean-Carl Pierre Marie d'Orléans).[3][4]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 „Esprit, (Saint-) Ordre du Saint-Esprit“. Encyclopédie ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers. V, DOB–ESY. Paris: Briasson, David l'aîné, Le Breton, Durand. 1755. p. 973.
  2. ↑ „Svetimvardžiai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2023-02-16. Nuoroda tikrinta 2023-02-16.
  3. ↑ Le Royaume d'Espagne III. Cercle d'Etudes des Dynasties Royales Europėennes. Paris: CEDRE. 1992. pp. 162–164. ISSN 0993-3964.
  4. ↑ „Henri d'Orléans, pretender to French throne, dies“. Radio France Internationale. 2019 m. sausio 22 d. Nuoroda tikrinta 2023-02-16.
  5. ↑ „Michel, Saint“. Encyclopédie ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers. X, MAM–MY. Neufchastel [Neuchâtel]: Samuel Faulche & Compagnie, Libraires et Imprimeurs. 1765. p. 486. „C'est pour quoi les chevaliers de celui-ci, la veille de leur réception, prennent l'ordre de saint-Michel, en portent le collier autour & tout proche de leur écusson, & sont en conséquence appellés chevaliers des ordres du roi. De tous ceux qui avoient reçu l'ordre de saint-Michel.“
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 Roumegou, Lénaïg (2017). „L’ordre du Saint-Esprit sous Louis XIV“. Nuoroda tikrinta 2023-02-18.
  7. ↑ de Magny, Claude Drigon (1867). Le roy d'armes, jurisprudence nobiliaire. Florence. p. AA 40.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  8. ↑ Saint-Foix 1760, pp. v–vi, Liste des commandeurs et chevaliers de l'ordre a du Saint-Esprit.
  9. ↑ Saint-Foix 1760, p. 1.
  10. ↑ Saint-Foix 1760, p. ii.
  11. ↑ 11,0 11,1 Saint-Foix 1760, p. vii, Liste des officiers de l'ordre a du Saint-Esprit.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]