Algirdas Jonas Klimaitis (1910 m. Kaune [1] – 1988 m. rugpjūčio 29 d., Hamburge, Vokietijoje) – 1941 m. birželio sukilėlių būrio vadas, Vilijampolės pogromo rengėjas.
Holokausto Lietuvoje tyrinėtojai Christoph Dieckmann ir Saulius Sužiedėlis tvirtina, jog apie Algirdą Klimaitį išliko nedaug žinių. Greičiausiai jis buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas kuris paskui dirbo dešiniųjų požiūrių žurnalistu. Redagavo laikraštį „Dešimt centų“. Anot jo sesers, Algirdas Klimaitis ketvirtajame dešimtmetyje tapo antikomunistu ir antisemitu. Vėliau buvo kalbama, kad jis tapo voldemarininku.[2][3] Algirdas Martynas Budreckis jį apibūdino kaip jauną karštakošį neurotiką.[4]
1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Algirdas Klimaitis vadovavo būriui sukilėlių, kovojusių su sovietais dėl Kauno.[5] Būrio skaičius nurodomas įvairiai, kaip 50, 300, 600 žmonių.[4][5][6] Juozas Ambrazevičius po karo rašė,
"Neteisinga skirti Klimaičio grupę prie LAF, kuris organizavo sukilimą. Klimaitis tik ką buvo išėjęs iš bolševikų kalėjimo. Jis ir suorganizavo apie save daugelį tokių pat pirmom karo dienom."[7]
Birželio 25 d., trečiadienį, Vokietijos kariuomenė įžengė į Kauną. A operatyvinės grupės vadovas SS karininkas Valteris Štalekeris kalbino Laikinosios Lietuvos saugumo policijos vadovą Joną Dainauską rengti pogromus, bet tas kategoriškai atsisakė.[8] Valteris Štalekeris vėliau rašė savo ataskaitoje,
"Netikėtai paaiškėjo, kad suorganizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva. Čia visų pirma pasitelkėme anksčiau minėtų partizanų vadą A. Klimaitį, kurį tuo reikalu instruktavo veikęs Kaune mūsų nedidelis priešakinis būrys. A. Klimaičiui pavyko taip parengti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva. Pirmojo pogromo metu, naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją, lietuvių partizanai likvidavo daugiau kaip 1500 žydų, padegė arba kitaip sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų kvartalą, kuriame buvo apie 60 namų. Sekančiomis naktimis tuo pačiu būdu buvo padaryti nekenksmingais 2300 žydų."[9]
Manoma, kad Štalekeris perdėjo šiuos skaičius. L. Shauss liudijo Sovietų ypatingajai komisijai, kad pogrome žuvo 600 žydų.[6] Algirdas Klimaitis nebuvo pavaldus Lietuvos laikinajai Vyriausybei. Jinai nesėkmingai bandė jį stabdyti ir nuo jo atsiribojo.[4] Ministro pirmininko pareigas einantis Juozas Brazaitis-Ambrazevičius vėliau tvirtino savo prisiminimuose, kad Laikinoji vyriausybė siuntė generolus Stasį Pundzevičių ir Miką Rėklaitį atkalbinti Algirdą Klimaitį nerengti pogromų ir nebetarnauti Valteriui Štalekeriui.[3] Algirdas Klimaitis juos sutiko Lietuvos vėliava persidengęs krūtinę ir bandė teisintis. Generolams pavyko jį perkalbėti, kad jo darbai juodina Lietuvos vardą ir jis naciams dirba jų nešvankų darbą.[4] Juozas Ambrazevičius po karo rašė,
"Tame pasikalbėjime Klimaitis verkęs ir aiškinęs, kad Stahlecker grasinęs jam likvidavimu, jei jis nevykdys Stahleckerio įsakymų. Jam buvo patarta dingti. Netrukus jis tai ir padarė."[7]
Vytautas Petkevičius yra parašęs, kaip vienuolikos metų būdamas stebėjo Lietūkio garažo žudynes vykusias penktadienį, birželio 27 d.
"Po kiek laiko, baltaraištis atėjo ir pranešė, kad 'visi Klimaičio būrio nariai (kurie birželio 25 d. vykdė Vilijampolės pogromą) turėtų išeiti nes jie reikalingi kitam darbui kitur.' Daugelis lietuvių tada išėjo, o likusieji tęsė 'darbą'. Jiems visiems vadovavo Lietuvių aktyvistų fronto štabo vadovas Aleksandras Bendinskas (kuris vėliau tapo seimo nariu paskelbus nepriklausomybę)."[10]
Manytina, jog Algirdas Klimaitis šiose žudynėse nedalyvavo. Tą pačią dieną, Laikinosios vyriausybės posėdyje, komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
"pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus Kaune, Lietūkio garaže. Nutarta, kad nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams vengti viešų žydų egzekucijų. Patirta, kad šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe. Iš Vokiečių karinės vadovybės Kaune patirta, kad leista organizuoti Apsaugos Batalioną grynai kariškais pagrindais. Ši žinia su džiaugsmu priimta ir nutarta šį batalioną remti, finansuoti ir, jei bus galimybių, šios rūšies apsaugą plėsti ypač provincijoje."
Kitą dieną, šeštadienį, birželio 28 d., Kaune veikę lietuvių sukilėlių būriai buvo nuginkluoti. Sekmadienį, birželio 29 d., Kauno karo komendantūra įkūrė Tautos darbo apsaugos (TDA) batalioną. Lietuvos laikinoji vyriausybė vylėsi, jog tai bus pradžia Lietuvos kariuomenės. Tačiau netrukus batalionas pradėjo šaudyti žydus. Liepos mėn. 4 d. sušaudė 463 žydus Kauno VII forte.
Po karo, Algirdas Klimaitis apsigyveno Hamburge, Vokietijoje, kur jis buvo atrastas aštuntajame dešimtyje. Hamburgo valstybės prokuratūra rengė bylą prieš jį, tačiau jis mirė 1988 m. nepradėjus teismo.[5]
Jo sūnus, taip pat Algirdas Klimaitis (Kliugeris), nepriklausomos Lietuvos apkaltintas ir įkalintas 1992 m. įtarus, kad jis dirba KGB agentu.[5][11] 2007 m. Vilniaus apygardos teismas panaikino Liustracijos komisijos sprendimą, ir tvirtino, jog Algirdas Klimaitis nežinojo, kad bendradarbiauja su KGB agentais, ir tebuvo jų išnaudojamas, kaip žinių šaltinis.[12]